LITHUANIAN LANGUAGE

(Vertimas į lietuvių kalbą kitame puslapyje)

The New York Times

LITHUANIAN LANGUAGE

By Theodore S. Thurston

The Lithuanian language, whatever its antiquity, is of a wonderful structure, more perfect than either Sanskrit or Greek, more copious than Latin, and exquisitely refined than any of these three. Yet, Lithuanian bears to all of them a stronger affinity than could have been produced by nature, not only in the roots of verbs, but also in forms of grammatical structure and the morphological construction of words. So strong is this affinity that any philologist can see very clearly that Sanskrit, Greek and Latin must have sprung from a common source, Lithuanian.

There is a similar reason for supposing that the Heruli, Rugians, Goths, Old Prussians, and Latvians, and their language, had the same origin, for they were ancient Lithuanian people.

Scholars have recognized the Lithuanians as exponents of the primitive Aryan culture and civilization. Renowned philologists have agreed that the Lithuanian is not only the oldest language in the world today, but the language used by Aryans before the invention of evolution of Sanskrit. The antiquity of Lithuanian language and its grammatical structure place it in the same period with the oldest Sanskrit – 2000 B.C. or earlier.

Lithuanian is a Proto-Aryan, and to the renowned linguists, it was known to be unwritten language in Europe for many centuries. However, recent linguistic investigations have definitely proven that the Lithuanian language was written even before the Christian era, though how far before it is difficult to determine with any degree of accuracy. But from the linguistic evidence and ancient writings in India and Persia, it is possible to assume that Lithuanian language must have been written as far back as one thousand years ago before the birth of Christ.

The richest cultural heritage of the Lithuanian people is their language, which represents one of highest achievements of all mankind. It surpasses all other European languages in its antiquity, the purity of its sounds, and its wonderful grammatical structure. It can be clearly seen, by a study of the highest developed grammar and the natural and beautiful sounds of their language, that the Lithuanians indeed possessed a creative genius in a very early era of our civilization. The vowel system of the Lithuanian language is the most ancient in its style. It antedates Sanskrit, Latvian, Greek and Latin in that order.

According to linguistic palaeontology, it is true that of all languages, only Lithuanian has preserved the purity of the primitive Aryan speech from that remote period of antiquity to the modern age. Many ancient languages have vanished long ago from the knowledge of mankind; however, the Lithuanian language is like an ancient monument of white marble – it still stands untarnished after many centuries of man’s long history.

The morphology of the Lithuanian language clearly reveals to us many unsolved historical mysteries of ancient civilization, significantly expands the horizon of linguistic science and broadens mankind’s knowledge of his dark past. The discovery of the remarkable similarity of the Lithuanian language to Avesta (Old Persian) and Sanskrit has clearly opened new frontiers in the field of linguistic science according to the conclusions of comparative morphology. Moreover, the morphology of the Lithuanian language definitely proves that the ruling class, or the kings of the ancient Hittite (Gittitis) nation, had surnames similar to Lithuanian surnames. The renowned English scholar, Robert G. Latham, was absolutely correct when he said „…There is more in language than in any of its productions…“

Today the world would be far richer in its culture if Lithuania were independent, because the Lithuanian nation represents not only the Proto-Aryan civilization and culture, but also has the richest treasure in the world – its ancient beautiful language.

The Lithuanian language has extolled for its antiquity and beauty, and for its great importance in the field of comparative philology not only by the renowned linguistic scholars, but also by the greatest philosopher of all, Immanuel Kant. The following fragmentary quotations from eminent linguistic scholars will show the value and importance of the Lithuanian language to the culture of the world. Benjamin W. Dwight, in the book Modern Philology, very strongly emphasizes the great value of the Lithuanian language in the field of linguistic science. He comments on the Lithuanian language as follows:

„Of all European languages, the Lithuanian has the greatest number of affectionate and diminutive terms, more than the Spanish or Italian, even more than Russian, and they can be multiplied almost indefinitely by adding them to verbs and adverbs as well as adjectives and nouns. If the value of a nation in the total sum humanity were to be measured by the beauty of its language, the Lithuanian ought to have the first place among the nations of Europe“

The eminent English linguistic scholar Isaac Taylor, in his book The Origin of the Aryans, make a very interesting and important comment on the Lithuanian language. He states that the Aryan civilization must have been in the Lithuanian region. He comments as follows:

„It may be surmised that if we possessed a Lithuanian literature of a date contemporary with the oldest literature in India, it might be contended with the greater reason that the cradle of the Aryan language must have been in the Lithuanian region“

According to the renowned English scholar, Robert G. Latham, the Lithuanian language has a stronger affinity to the Sanskrit language than all other languages in the world, living or dead. In his book Descriptive Ethnology, he comments on the Lithuanian language as follows: „Now, without doubt, the affinities of the Sanskrit are closer with the Lithuanian than with any other language on the face of the earth.“

The importance of the Lithuanian language was recognized also by greatest philosopher of modern times, Immanuel Kant (1724-1804), who was born in Prussian Lithuania and had a thorough knowledge of the Lithuanian language. In his preface to a Lithuanian and German Dictionary, he wrote that the Lithuanian language deserved the protection of the state. His comment on the Lithuanian language has a great historical significance, because his comment is authoritative and reliable. He was not only a philosopher, but also linguist. He comments on the Lithuanian language as follows:

„As a matter of fact, no other language in the world has received such praise as the Lithuanian language. The garlands of high honour have been taken to Lithuanian people for inventing, elaborating, and introducing the most highly developed human speech with its beautiful and clear phonology. Moreover, according to comparative philology, the Lithuanian language is best qualified to represent the primitive Aryan civilization and culture“.

Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą.

http://aistis.eu
Antanas Jokubavičius

Apie Laisvę

Ar laisvė brangi? Kas ją gali įvertinti?… Vergas?…

Laisvu būti sunku, tai jau tūkstančius metų žinomas faktas. Daug paprasčiau likti vergu, ypač jei tavo šeimininkas protingas ir ~ žmogiškas; daryk tai, ką tau liepia ir gyvenk be rūpesčių, dėl nieko nesukdamas galvos.

Gauk pastogę, maistą, apdarą. Svarbiausia – apie nieką negalvok, niekuo nesirūpink.

Žinok, kad tu už nieką neatsakai. Už tave viską sprendžia kiti. Ir visada atsimink, kad, nors tu ir vergas, tarp tavęs ir šeimininko egzistuoja tam tikra, nerašyta sutartis: tu jo besąlygiškai klausai, o jis patenkina visus tavo gyvybiškai svarbius poreikius.

Aišku, tau teks tų gėrybių palaukti – norinčių daug, eilės didelės. Ir gavęs eilinę gėrybių porciją galbūt nusivilsi jų kokybe, kiekiu. Bet juk daugelis dar nė to negavo…

Laisvam žmogui tikrai daug sunkiau. Jis viską turi spręsti pats. Kaip tvarkyti savo gyvenimą, kada ką rinktis, kaip ugdyti ir auklėti savo vaikus… Jis supranta, kad laisvė uždeda jam sunkią pareigų ir atsakomybės naštą.

Jis puikiai suvokia skirtumą tarp „… kai mato – rimtai dirbu, kai nemato – tinginiauju…“ ir tikros laisvės, kai visada elgiesi taip, kaip turi elgtis laisvas žmogus, visada pats atsakai už savo poelgius, už savo gyvenimą, savo šeimą, savo Tėvynę, savo Žemę!…

Juk ir šiandien vis dar minios vergų virkauja, kad „Landsbergis sugriovė fermas“.

Laisvų žmonių sutikti tenka retokai, bet jie Landsbergiui jeigu ir priekaištauja, tai tik dėl sugadintų veidrodžių… 🙂

LIETUVIŲ KALBA

LIETUVIŲ KALBA (vertimas iš anglų k.)

Apie ją rašo “The New York Times”dienraštis.

Theodore S. Thurston

Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėje konstrukcijoje. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos.

Dėl panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai, rugiai, gotai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai.

Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas – 2000m. pr.m.e. arba dar anksčiau.

Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad ji buvo šnekamoji – nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį šimtmečių. Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai įrodo, kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės erą, nors kaip seniai prieš krikščionybės erą yra sunku nustatyti. Bet remiantis ligvistiniais įrodymais ir senoviniais raštais Indijoje ir Persijoje, galima manyti, kad lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą.

Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Ji yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.

Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų. Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos.

Lietuvių kalbos morfologija aiškiai mums atskleidžia daug neišaiškintų senovės civilizacijos istorinių paslapčių, žymiai išplečia lingvistikos mokslo horizontus ir praplečia žmonijos žinias apie jos dar neatskleistą praeitį. Atradimas lietuvių kalbos stebėtino panašumo su avesta (senąja persų kalba) ir su sanskritu akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje, remiantis lyginamosios morfologijos išvadomis. Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad valdančioji klasė arva senovės hititų ( Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių. Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham buvo absoliučiai teisus, kai jis pareiškė: “Pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose…”

Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią brangenybę pasaulyje – savo senovinę gražią kalbą.

Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos didelės reikšmės lyginamosios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų – Imanuelio Kanto. Sekančios fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą pasaulio kultūrai.

Benjamin W. Dwight savo knygoje Modernioji filologija (Modern Philology) labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui. Jis taip sako apie lietuvių kalbą:

“Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi didžiausią skaičių maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau, negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų, ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių. Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta turėtų užimti pirmą vietą Europos tautų tarpe”.

Įžymus anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje Arijų kilmė (The Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą. Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyvenamose vietose. Jis komentuoja taip: ”Galima spėlioti, kad, jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to laikotarpio, kaip seniausia indų literatūra, galėtume su didesniu tikrumu teigti, kad arijų kalbos lopšys turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje”.

Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kuri kita, gyva ar mirusi kalba pasaulyje. Savo knygoje Aprašomoji etnologija (Descriptive Ethology) jis taip išsireiškia apie lietuvių kalbą: “Be abejonės sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra didesnis, negu bet kokia kita kalba šioje Žemėje”.

Lietuvių kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas Immanuel Kant (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose (Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą. Savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno (Lithuanian and German Dictionary) pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno būti valstybės apsaugoma. Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritetingas ir patikimas. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas. Jis taip komentuoja apie lietuvių kalbą: “Ištikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai”.

Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą.

http://aistis.eu
Antanas Jokubavičius

Žemaitiškai?…

` Pamąstymai apie Žemaitijos (ir ne tik) istoriją

Atitinkamo (skystoko) lygio veikėjai, kūrę „žemaičių partiją“ ar „žemaitišką“ rašliavą su latviškais rašmenimis, patys to nesuvokdami (bent jau kai kurie, tikiuosi) diskredituoja Žemaitiją kitų, nedaug su tais dalykais susipažinusių, nors gal visai protingų žmonių akyse.

Tiesą pasakius, keista, kad, kai kurie, atrodo gana kultūringi ir išsilavinę žmonės, aktyvūs Žemaičių kultūros draugijos nariai ir kiti, gana entuziastingai prisideda prie tų „juodų darbų“.

Atrodo, užtektų pasiieškojus paskaityti tokių tikrai žymių žemaičių, kaip Mikalojus Daukša, vėliau Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, raštus ir nesunkiai įsitikintume, kad tie protingi, dori žemaičiai dorai darė savo darbą, ne stengdamiesi kažkuo nustebinti pasaulį, bet… geriausiai, kaip jie mokėjo ir suprato, pasitarnauti savo tautai, jos paprastiems žmonėms. Ar ne todėl jų raštuose nerasi nei latviškų raidžių, nei „superžemaitiškų“ žodžių ar išsireiškimų.

Keletas ištraukėlių iš Mikalojaus Daukšos „Katekizmo“:

„O kas peržengia šitą (pirmą) prisakymą?” Mokytinis: „Šitie ypačiai, kurie garbina ugnį, žemyną, gyvates, žalčius, perkūną, medžius, Medeines, kaukus ir kitus biesus; ir anie, kurie žyniauja, buria ir t. t.”…

„…Tūkus daiktus turime rašte š[ventame], išg kurių didumą tos dienos viešpaties pažint ir išvyst galime. Nes pirma didė anoji diena drin [= dėl] didumo ženklų, kurie ją pralenks: nes dangus pasikrutins, saulė užutems, mėnuo krauju pavirs, žvaigždės iš dangaus puldinės; oras žaibais ir perkūnais, debesys griaudimu ir braškėjimu, marios ūžimu, žemė lumpėjimu [ = drebėjimu], gyvis, išėjęs išg girių, staugimu, kaukimu, baubimu taip baisūs bus, kad žmonės nuog baimės taip didžių, taip stebuklingų ir nepajunkusių [= nepaprastų] daiktų nemintų [= neišmanydami, ką daryti] džiūt ir salpt turi…”

Taip prieš daugiau nei 400 metų rašė M. Daukša. Šie jo raštai buvo laikomi žemaitiškais…

Nereikia didelio įžvalgumo norint suprasti, kad jo raštai daug panašesni į šiandieninę lietuvių bendrinę kalbą, nei į „superžemaitiškus“ A. Kontrimo ir panašių veikėjų užrašus „Telšē“…

Pasiieškokime ir paskaitykime Simono Daukanto žemaitiškus raštus… Štai trumpa ištraukėlė iš knygos „Būdas Senovės Lietuvių, Kalnėnų Ir Žemaičių“:

„…Vieni dar žemaičiai sekė senovės būdą, ir taip Lasickis rašo tyčiodamos, jog Žemaičių jomylistos metuose 1564 sėtinius kepę savo namuose ir už visų didžiausią skaninį turėję. Lygia dalia motriškosios nenorėjo dar niekaip senovės nuometų nuo galvos savo mesti, noris kitą apdarą kaitė kaip tinkamos, todėl didžiai vėlai dar baltomis galvomis vadinos nuo savo baltų nuometų, ir kad vyrams nebtiko toks jų apdaras, jos vis jiems tarė: „Tai, mūsų nuometus regėdami, varnai nelekia į jūsų pūrus, tardami, jog čia dar senovės lietuviai tebgyvena, nes kad nukris nuometai nuo mūsų galvų, tad jūs nebatginsit jų su savo skaleliais nuo savo pūrų ir sėsit juos ne sau, bet varnams.“

Tais laikais, daugelis Lietuvos gyventojų žinojo, kad tai žemaitiški raštai, žemaitiškos knygos.

Ar mąstančiam žmogui tai ne pakankamas įrodymas, kad nežiūrint to, jog turime daug skirtingų žemaičių kalbos dialektų, rašė žemaičiai gražiai ir beveik ta kalba, kuri dabar oficialiai laikoma lietuvių bendrine kalba.

O be to, reikėtų nepamiršti, kad tais laikais žemaičiais save laikė ir daugelis tų, kurie dabar įvairių „žinovų“ pastangomis tapo aukštaičiais ar dar kažkuo…

Nei Mindaugas, nei Gediminas, nei vėlesni Lietuvos didieji kunigaikščiai niekada nesisavino Žemaitijos.

Tiesa, Vytautas Didysis, žinodamas, kad kai kurie Vakarų Europos plėšikų ordinų vadai nelabai susigaudo, kas čia kam priklauso, siekdamas savo tikslų ne kartą „geranoriškai“ atidavė Žemaitiją kryžeiviams. Bet visi žemaičiai puikiai žinojo, kad jie turi savo garbingą žemaičių karalių, kuris neprekiauja savais žmonėmis ir nekreipdami dėmesio į įvairiausių perėjūnų susitarimus, nesvyruodami gynė savo gimtąjį kraštą nuo bet kokių plėšikų, nesvarbu iš kurios pusės jie beateitų.

Vėliau Vatikano vadovaujami inkvizitoriai labai kruopščiai stengėsi sunaikinti visą rašytinę medžiagą apie tai, kaip anksčiau gyveno žmonės tuose dabartinės Lietuvos, Gudijos, Rusijos, Ukrainos kraštuose. Tai buvo daroma tam, kad būtų lengviau pateisinti baisias, negailestingas nekaltų, taikių žmonių, vaikų, moterų žudynes. Todėl tų ilgus šimtmečius žiauriai niokotų kraštų gyventojus buvo stengiamasi pavaizduoti žiauriais, nekultūringais barbarais, pagonimis…

Tie, kas nelabai sugeba kitais būdais „prisikasti“ iki tikros sakykim Žemaitijos istorijos, atidžiau pasiieškoję dar net šiandien gali rasti išlikusios rašytinės sąžiningesnių Vakarų Europos kronikininkų informacijos apie tai, kaip kai kurie, kad ir labai reti, tarp tų plėšikų gaujų pasitaikę krikščionių misionieriai – idealistai, keliavę į mūsų kraštus ne tiek plėšikauti ir žudyti, kiek naiviai patikėję tomis viešai deklaruojamomis kilniomis idėjomis, stebėdamiesi, kad jų pamatyta tikrovė visiškai priešinga tam, ką jie buvo anksčiau girdėję apie žemaičius, pavadino Žemaitiją šventa žeme!

Kodėl?… Todėl, kad jie patys įsitikino, jog čia gyvenę žmonės elgėsi su visais labai garbingai, brangino savo žodį. Jų žodžiai nesiskyrė nuo veiksmų, niekada nemeluodavo, nevartojo JOKIŲ alkoholinių gėrimų, nepaleistuvavo.

Aišku, tokie atsiliepimai negalėjo patikti Vatikanui, organizavusiam mobilizacijas ir masinius plėšikiškus žygius, kurių pagrindinis tikslas buvo plėšti, žudyti žmones, per kitų žmonių kraują ir kančias kraunantis vis didesnius turtus, o tuo pačiu stiprinant savo įtaką ir valdžią pasaulyje.

Todėl centrinėse didžiausių Europos miestų aikštėse ilgai liepsnojo didžiuliai laužai. Juose buvo masiškai deginamos knygos, rankraščiai, laiškai, kuriuose galėjo būti bent užuominų, nepatogių Vatikanui.

Todėl ir šiandieniniai istorikai (bent jau jų didžioji dauguma) mieliau sutinka su per ilgus šimtmečius įpiršta nuomone, kad mūsų kraštų istorija prasideda gal prieš tūkstantį, gal kiek daugiau metų, o iki tol čia gyveno nekultūringi, laukiniai barbarai, kvaili pagonys, garbinę medžius ir nesugebėję susiorganizuoti valstybės, kariuomenės, susikonstruoti ginklų, pasistatyti pilių… Tai daug lengviau ir patogiau, nei ieškoti negausios išlikusios informacijos ir pasistengti sudėlioti tikresnį, pagrįstą rimtais argumentais ir nepaneigiamais įrodymais, tačiau visiškai kitokį, nei dabartinis labai išpopuliarintas ir daugeliui galingųjų, įtakingųjų priimtinas, vaizdą apie tuos senesnius laikus. Apie mūsų protėvių daug ilgiau nei kokioje Indijoje ar Kinijoje, o tuo labiau nei Egipte ar Romoje išlaikytą aukštą kultūrą, išmintį, harmoningo pasaulio suvokimą.

Todėl šiuolaikinio vis labiau nuodijamo, „sintetizuojamo“ pasaulio gyventojui įkyriai, nuo mažens peršama nuomonė, kad Egipte prieš 5000 metų buvusi „labai aukšta“ kultūra, išvystyti mokslai, nes jie sugebėjo pastatyti niekam nereikalingus, iracionalius akmeninius griozdus – piramides, kurios stovi iki šių dienų, pavertė smėlio dykumomis didžiulius faraonų laikais dar žaliavusius, žydėjusius žemės plotus.

Kiekvienam mąstančiam žmogui, sugebančiam atitrūkti nuo įpirštų stereotipų, labai nesunku būtų padaryti kiek kitokias išvadas…

Kai valdančiųjų turtingųjų engėjų saujelės lėbavo ir paleistuvavo, jų pavergtos tautos, kad iš dyko buvimo neprisigalvotų ko nors „negero“ buvo priverstos statyti tokius niekam nereikalingus griozdus, kaip Egipto piramidės, Didžioji kinų siena, neįsivaizduojamų dydžių akmeninės Babilono sienos, gal kiek gražesni „Semiramidės sodai“…

Tuo tarpu žemaičiai, kiti baltai, slavai nekūrę vergovės, gyvenę laisvi, sąmoningai tausoję ir puoselėję savo gamtą, bent kelis tūkstančius metų ilgiau sugebėję išgyventi harmonijoje su gamta, nepalikę savo ainiams jokių nereikalingų šiukšlių, kurios nesunaikinamos per tūkstančius metų, šiandieninių „kultūringų“ mokslinčių be jokio sąžinės graužimo „tituluojami“ nekultūringais, puskvailiais barbarais…

Nors to meto dainiai kiek kitaip vertino tų laikų valdovus, jų supratimą, išmintį. Štai Mikalojus Husovianas apie 1475 – 1485 metus lotyniškai parašytoje „giesmėje apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ Vytautą Didįjį apibūdina kaip kaimynų gerbiamą, Europoje ir Azijoje žinomą valdovą, pergalingą karvedį, teisingą ir nusikaltėliams negailestingą teisėją, gamtinių krašto išteklių naudą suprantantį ir ja visokeriopai pasinaudoti gebantį šeimininką.

Tai va, kas paprastam kaimo žmogeliui, neapsiginklavusiam jokiais istorijos žinovo titulais, tačiau išdrįsusiam suabejoti kai kuriais „visiems žinomais“ tų garbiųjų profesorių teiginiais, galėtų įtikinamai, kad ir „moksliškai“ paaiškinti:

Kodėl pavyzdžiui Aleksandras Makedonietis (ar ne ką mažiau garsūs jo pirmtakai), subūręs didžiulę, galingą armiją, ieškodamas garbės, turtų ir derlingų žemių, galinčių dosniai pamaitinti jo valdinius, švaistydamasis ietimis ir kalavijais nusibeldė net iki tolimosios Indijos, tačiau neužkariavo, nepavergė visai greta esančių, net iki šiol derlingomis, nenualintomis išlikusių dabartinės Moldovos, Ukrainos, Gudijos žemių, kur gyveno „neorganizuoti, beveik neginkluoti laukiniai barbarai“?…

Kodėl visą Europą nuo mongolų – totorių užkariavimo gelbėjo ne tie išgarsinti, kryžiais ir kalavijais pasipuošę, vyskupų pergalėms laiminami riteriai, o… žemaičių ir lietuvių „barbarų, pagonių“ ne tokia skaitlinga ir menkiau ginkluota kariuomenė?

Kodėl kai kuriose, jau seniau apkrikštytose slavų žemėse Žemaitijos ir Lietuvos kariai „nekrikštai“ buvo sutinkami kaip išvaduotojai (kai kur atmintį apie tai vietiniai žmonės išlaikė iki šių dienų).

Kodėl nė vienas šiuolaikinis, labai išsilavinęs kunigas neįvardino man nė vienos, nė mažiausios šalelės pasaulyje, kur apkrikštyti žmonės tapo laimingesni?…

Kodėl patys žiauriausi pasaulio karai vyko (ir tebevyksta) tuose „aukštos kultūros“ kraštuose, vadinamuose pasaulio kultūros lopšiu? Kraštai, iš kurių kilo šiuo metu galingiausios, daugiausiai žmonių pavergusios ir pražudžiusios žydų, krikščionių, musulmonų… religijos.

Ar tikrai didesnės kultūros ir blaiviau mąstančiu laikytinas tas, kuris nukerta mūsų protėvių „barbarų“ šventu laikytą ir be reikalo nekirstą ąžuolą ar kedrą, nutašo iš jo kryžių, ir tada suklumpa prieš jį, kaip prieš šventą?…

Kodėl mokslinčiams net šiandien nelabai rūpi tokie mums visiems gyvybiškai svarbūs gamtos saugojimo, jos puoselėjimo klausimai, kuriuos su skausmu jau senokai kėlė įžvalgesni poetai, rašytojai?

Štai Antanas Baranauskas su širdgėla rašė: „…visa prapuolė, tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko…“

Arba jau mūsų laikų rusų įžymybė Vladimiras Vysockis:

Лукоморья больше нет,

„Lukomorjo ąžuolų nebeliko net kelmų.

Tinka ąžuolas parketui, stalams.

Bet su kirviais ant pečių ėjo vyrai iš namų

Ir iškirto juos grabams, ne lopšiams…“

Tiems, kas supranta rusiškai, pateikiu posmelį originalo kalba:

Oт дубов простыл и след.
Лукоморья больше нет,
Дуб годится на паркет, – так ведь нет:
Выходили из избы здоровенные жлобы,
Порубили те дубы на гробы.

Apgailėtini nesusipratėliai su žemaičių partijomis, istorijos iškraipymais ir panašiais išmislais tik atitolina žemaičius nuo tikros istorijos ir… nuo jos tikrai didžios ateities kūrimo. Bet tik atitolina! Tas teisingas ir didis projektas juda į priekį. Ir jį įgyvendinus džiaugsis ne tik žemaičiai, ne tik visa Lietuva, bet ir Europa, ir net dar plačiau. O tuos, kurie įdės savo teigiamą indėlį į šį projektą, jų vaikaičiai minės su pasididžiavimu ir dėkingumu.

Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą.

Antanas Jokubavičius