Tep veram metų rožončio
Kap žvakės sudeg greit savaitė, mienou, meta,
Kėtam gal tas yr daug, kėtam gal maža.
Gers žmuogos, šypsen’ iškabėnės,
Pasėdžiaug, kad išauša ryts viel gražos.
Ėr linksmos, pasėsveikėnės su saulė,
Veiz, kuokė darba imtėis, ku nuveiktė,
Ka vakarė i luova eidams goltė
Galieto pasėdžiaugtė dėino poikė.
Tep dėina pu dėinuos, suvarstės kap rožončio
Į vėina eilė džiaugsmus ėr vargelius,
Gal žmuogos atsėsokės paveizietė,
Kor klaidžiuojė, kor tėisio ejė kelio.
Gal pasėdžiaugtė, ku gera padarės,
Iš nesėkmių gal išminties pasemtė,
Kad toliau einont sav’ gyvenmėm kelio
Reikietom vės rečiau paklyst’ė, sukloptė.
Ėr kap yr gera, kad tokiu sutinkam,
Katrėi ilgiesni tun rožončio tor suvierė,
Gyvenėm išminties yr tėik pritvinkė,
Kad žuod’i išgėrdės jausys kap išgierės
Tuos išminties iš versmies stebuklingas
Ėr atsėgavės, dūšiuo sustipriejės.
Savojo kelio toliau trauks’i laiminga
Diekuodams Tievou už palunkius viejus.
Antans Jokubavičios,
Raine, 2005
|