Paboskem, bruole, sesės!

Lietove, neškem kuožnos sava kryžio

Unt stiprių, ar pavargusių petių.

Kaimynou, kors pavarga, nešt’ padiekem,

Bet savojė nekelkem bruoliou unt kupruos.

Padiekem bruoliou, bet ne tam, kors omžes

Unt spronda juojė mums ėr nuor dar juot’.

Žemaitiou dev’ Dievs jautrė širdį, kėitą sprondą,

Bet tik ne tam, kad vergvaldius nešiuot’.

Pavergtė taikies mumis vuokėte, monguola

Ėr lėnka, šveda, roske,– daug bov’ norintių,

Bet meskem svetėmą kryželio, jimkem savą,

Gal ėr sunkiesnį, bet garbingą, pagal mūs’ petius.

Mūs buoče – mėlžėna nu sena čė gyvena,

Ne ūgio dėdel’, bet darbas anų vertas.

Gal varga daug, bet vergas jug nebova,

Priš kuožną neklaupies ėr nelėnkė galvuos.

Iš ožoulų stiprybės pasėmuokė

Garbinga ejė sav’ „Kalvarėjės kelius“

Nusėlėnk'ė tik iš pagarbuos, tik priš tų,

Kors sužaviejė dėdė meilė, kėlnomo.

Tad nepažinkem alaus, šnapšės, vyna,

Jug nepažėna anų mūs probuoče – mėlžėna.

Brunginkem sav’ žemaitėšk būdą kėitą, ožoulinį,

Gyvenėma matoukem ne botelkuom išgertuom, bet nuveiktas darbas.

Jug žėnuom mes; priš pinkius šimtus metų

Euruopa vėsa laikė švėnto žemė mūs’,

Tad būkem tokes, kad Paryžiou kas sutėkės pasakytom:

–„Ons žmuogos duors, žemaitis, nu Telšių“.

Brunginkem sava žemė, mėšką, dongo.

Myliekem tievus, vakus, bruolius, anūkus.

Jug vėskas tas – Tėvynė mūsa brungi.

Tėvynės vards tegol par omžius švėnts mums bus.

Tad neškem dora kuožnos sava kryžio nesulinkė,

Lai skomb pu kaimus viel Birutės daina Lietuvuo.

Ėr atsėminkem, kad to garbė gavuom gėmė,

Lietoves tad ėr torem būt’.

Untuons Jokubavičios

Raine, 1988.