Labas visiems.

Apie kokią strategiją yra prasmė kalbėti?

Su kuo savo strategijas tikisi realizuoti šio portalo autorius, kai aplinkui... vien runkeliai?

Vakar dalyvavau nedideliame baliuje (gal tiksliau pasisėdėjime, pavakarojime, su kava... brendžiu ir t.t. Savaime suprantama, po pirmų blaivesnių tostų, pasikalbėjimų; kaip kuris begyvena, kaip krizė, kaip sveikata, reikalai, kaip dažnai būna, pakrypo apie politiką.

Visi turbūt puikiai žinote, kad mūsų Lietuvėlėje visi, išskyrus kerias dešimtis nevykėlių krepšinio profesionalių trenerių, yra neprilygstami pasaulinio lygio krepšinio specialistai. Ir visi, išskyrus kelis šimtus nevykėlių profesionalių politikų yra tokie politikos ekspertai, kad slėptis visokiems obamoms, landsbergiams ar sarkoziams.

Visi, kuriuos iš tos kompanijos buvau seniau matęs, aiškiai matėsi, kad per tuos krizės metus priaugę ne vieną kilogramą. Sėdėjome prie stalo, nukrauto vaišėmis ir nepigiais gėrimais. Tačiau didžioji dauguma labai buvo pasipiktinę dabartine vyriausiybe, seimu, žodžiu visa valdžia, „smaugiančia žmones, korumpuota, neduodančia gyventi“.

Tie politikos „ekspertai“ labai piktinosi, kad Kubiliaus vyriausybė suždugdė verslininkus, nors nė vienas iš jų nė nebandęs kurti nuosavo verslo.

Man pasiteiravus, kuriam iš jų asmeniškai labai pasunkėjo gyvenimas, kuriam Kubilius sužlugdė verslą, didžiąjai daugumai savo mielų giminaičių tapau ne ką geresniu už Kublilių (tai priimčiau, kaip mano personos pagerbimą).

Tuo metu truputį gailėjausi, kad neturiu su savimi konkrečių straipsnių, kuriuos galėčiau pacituoti. Bet, iš kitos pusės, gal tai tik į gerą.

Jei žmonės būdami blaivi, nesugeba savarankiškai pamąstyti, jei visos jų žinios iš „Respublikos“ ar „Dviračio žynių“, tai ką ten įrodysi, kai smegenys jau šampano ir brendžio „užpiltinėje“.

O informaciją jiems norėjosi pateikti bent jau apie tai, kas ir kada vadovavo Lietuvos Vyriausybei per praėjusius 20m:

K. Prunskienė – 1990–1991m

G. Vagnorius – 1991–1992m

A. Abišala – 1992m

B. Lubys – 1992–1993m

A. Šleževičius – 1993–1996,

G. Vagnorius 1996–1999,

R. Paksas 1999,

A. Kubilius – 2000,

A. Brazauskas 2000–2006,

G. Kirkilas 2006–2008m.

A. Kubilius 2008 - 2012

A. Butkevičius 2012 - 2016

Kas gaunasi? Net jei konservatoriams priskirtume tuo metu juos vaidinusius Vagnorių ir Paksą, kurie netrukus tapo aršiausiais konservatorių priešais, konservatorių valdžia per tą 20-metį truko labai neilgai.

Korupcija labiausiai suklestėjo valdant Brazauskui ir Kirkilui.

Išsitęsiau us įžanga, tačiau ką aš norėjau pasakyti?

Jeigu žmonių tokia trumpa atmintis. Jeigu praėjus tik 20-čiai metų, šiandieniniai 50-mečiai jau drįsta skųstis, kad geriau gyveno „prie ruskių“. Jeigu jie jau pamiršo savo stovėjimus per naktis eilėse prie mėsos parduotuvės, tikintis, kad iš ryto gaus nusipirkti karvių kanopų ar tešmenų. Pamiršo talonus makaronams , baldams ar prieš Naujus metus šampanui.

Pamiršo be pasigailėjimo ir jokio pasiteisinimo vežtus jų amžininkus į Afganistaną ar Černobylį, jau nekalbu apie tremtis į Sibirą ar vietoje nužudytus ar net nukankintus jų tėvų brolius...

Ar su tokiais runkeliais, Antanai, tikiesi įgyvendinti savo strategijas, sukurti savo „klestintį regioną“?

Juk daugumai iš jų reikėtų bent keletui metų tokios krizės, kad pagyventų su duonos kriaukšle savaitei, užgertos ne brendžiu, bet grynu vandenėliu (gal net iš balos).

Gal tada jų smegenėlės atgautų sugebėjimą ne tik prisiminti, bet net pamąstyti nors retkarčiais?

Linkiu sėkmės optimistams!

Būkite sveiki.

Ačiū Stepui už įdomius ir matyt aktualius pamąstymus.

O atsiliepimą šiam straipsniui įtakojo ir vakar iš daugiaaukščio namo per langą stebėta „drama“, kurią labiau priskirčiau tragedijų žanrui. Šią „dramą“ mačiau jau ne nuo pradžios. Jos esmė tokia, kad kieme stumdėsi, tampėsi grupelė jaunuolių apie 18-:-20m amžiaus, nesusitardami, kuris iš jų vairuos automobilį. Liūdniausia šioje dramoje buvo tai, kad visi tie jaunuoliai buvo, kaip išsireiškė vienas iš stebėtojų, girti „kaip tašės“.

Vienas iš jų, nutaikęs momentą, kai kiti labiau buvo užsiėmę vienas kitu, sėdo už vairo, bandė užsivesti automobilį. Tai pastebėję kiti jį vargais negalais ištempė lauk. Tuo metu dar kitas, atsilaisvinęs nuo kompanijos, ilgokai rausėsi kelnėse, kol vargais negalais suradęs tai, ko ieškojo, atsirėmęs į sieną nusilengvino ant po langais esančiu gėlynu, kur jau pradėję kaltis pirmieji pavasario gėlių daigeliai.

Dramos atomazga įvyko tada, kai į kiemą išėjo kelios moteriškės ir pusę tų „kaip tašės“ nuotykių ieškotojų „nubuksyravo“ atgal į namus, o likusi pusė ieškoti toliau nuotykių, nuvingiavo pėsčiomis. Supratę, kad į policiją skambinti nebereikės, savo stebėjimus baigėme.

Tokie atvejai patvirtina, kad dar tikrai kiek per ankstyvos šnekos apie tai, kad užaugo jauna karta, kuri nebeprisimena sovietinio košmaro, kuri jau nebe homo sovieticus. Matyt, kad ta dalis žmonių, kurie dar nesugebėjo persiorientuoti laisvės kryptimi, kurie dar tebegyvena vergovės prisiminimais, kurių kojos dar įklimpusios tame sovietiniame liūne, tokiais auklėja ir savo vaikus.

Taigi, to tikro išsivadavimo dar teks palaukti... Bet tai nereiškia, kad turime laukti rankas susidėję ir nieko nedaryti. Mūsų internetinis (ir ne tik) „Aisčio“ projektas ir skirtas tam, kad padėtume norintiems greičiau išsilaisvinti. Ir esame pasiruošę padėti ne tik norintiems, bet ir tiems, kurie dar nežino ko nori ir nelabai susigaudo, ko iš viso reikėtų norėti. Padėti susiorientuoti, „užnorinti“...

Todėl ir mūsų pasiūlymų „puokštė“ pakankamai įvairi, tinkama ir tam, kuriam galima duoti konkretų darbą, tikintis, kad jis jį sugebės savarankiškai, niekieno neverčiamas atlikti, ir tam, kuriam jau galima iš karto siūlyti imtis savarankiško verslo, padėti jį sukurti ir tegu žmogus auga su savo verslu (mūsų padedamas), tobulėja, bręsta rimtesniems žygdarbiams.

O juk yra jau ir tokių, kurie patys savarankiškai įveikė šiuos augimo etapus, užsitikrino sau pakankamas pajamas, užaugo kaip tvirtos, laisvos, atsakingos asmenybės ir drąsiai gali po tam tikro patikrinimo pretenduoti tiesiai į „Aisčio“ branduolį, imtis rimtų strateginių reikalų. Nenoriu taip visai sutikti su pono Stepo mintimi, kad aplink visi beviltiški „runkeliai“.

Taip, aš optimistas. Tai juk patvirtino ir pats Stepo straipsnis. Juk Stepas turi kitokią, gal kartais ir mažiau populiarią nuomonę nei jo kai kurie giminaičiai. Ir net išdrįso savo nuomonę atvirai jiems pasakyti.

O tai irgi šį tą sako! Ar ne?

Sveiki. Na ir svajotojas tu, Antanai. Tikiesi padėti tam, kuris pats nežino ko nori? Užnorinti, kaip tu ten neblogai išsireiškei. Nelabai įsivaizduoju, kaip gali „užnorinti“ nenorintį. Kaip ten sakoma: „galima atvesti arklį prie tvenkinio, bet nepriversi jo gerti, jeigu jis nenori“... Kalbi apie jūsų „pasiūlymų puokštę“ nuo darbo iki verslo ar net dar kažką daugiau... Tiesa, ne viską čia pas jus perskaičiau, bet bent kol kas ne viską ir supratau apie tas jūsų misijas ir pasiūlymus.

Būkite sveiki visi.

Ačiū Stepui už aktyvumą, už domėjimąsi mūsų gvildenamomis temomis.

Stepai, tamsta sakai, kad neįsivaizduoji, kaip galima „užnorinti“ nenorintį...

Sutinku, kad tai nėra labai lengva, ypač jei neįsivaizduoji kaip tai padaryti. Tačiau ta užduotis gali palengvėti, jei yra tam sukurta sistema, padedanti lengvai, paprastai įgyvendinti tai, kas atrodo neįmanoma žmogui, nesusipažinusiam su ta sistema.

Pradžiai, kad būtų lengviau įsivaizduoti, paprastas pavyzdėlis:

Sakykime, gyvena taigoje jakutų šeima. Niekada nė vienas iš jų nėra buvęs jokiame kitame krašte. Niekada nematė televizoriaus, neklausė radijo, neskaitė laikraščių nei knygų...

Ar įmanoma, kad vieną rytą, pabudęs savo jurtoje penkiametis vaikas užsinorėtų apelsinų ar bananų?...

Turbūt ne. Nes jie iš viso nežino, kad pasaulyje tokie dalykai egzistuoja. Negali žmogus (net vaikas) norėti to, ko nežino.

O dabar įsivaizduokite, kad tuos jakutus aplankė koks nors keliauninkas ir išsitraukęs iš kuprinės, pavaišino vaikus apelsinais.

Tada jau visai įmanomas dalykas, kad tas penkiametis vaikas kitą dieną tėvų paprašys apelsino. Ar ne?

Jakutą užnorinom?... ,

O dabar keli sakiniai iš knygelės „Prosumerio galia“:.

„Ar norėtum sužinoti būdą, kaip „nusipirkti“ papildomus penkis savo gyvenimo metus, pilnus malonių įspūdžių, džiaugsmo? Ar tai tave domina? Garantuoju, kad tai įmanoma. Aš pats jau nusipirkau sau virš dviejų metų...“

Vienas draugas įtikinėjo mane paskaityti šį tavo puslapį. Nedaug dar perskaičiau... Paskaitinėjau forumą. Užkliuvo vienas dalykas. Antanai, tu čia labai jau išmanančiai, sakyčiau arogantiškai rašai ir komentuoji įvairiais klausimais. Bet kaip pastebėjau (ypač tai matosi tavo atsakyme Stepui), taip ir neišdrįsti parodyti savo politinių pažiūrų. Kažkaip išvyniojai savo atsakymą, taip ir neparodęs, ką tikrai galvoji apie čia stepo labai kritikuojamus kairiuosius. Dabar, atsisveikinant su vakar mirusiu, veienų keikiamu, kitų mylimu Brazausku, norėčiau, kad atsakytum į keletą klausimų. Kad tiesiai šviesiai išreikštum savo požiūrį. 1. Kaip vertini Brazausko nuopelnus Lietuvai per tuos praėjusisus dvidešimt kelis metus? 2. Kuris, tavo manymu, Brazauskas ar Landsbergis, daugiau padarė Lietuvai, jos žmonėms, gero ar blogo? 3. Ką parašytum jo nekrologe, jeigu kas nors lieptų tau tai padaryti? 4. Kodėl, tavo manymu, Brazauskas buvo daug populiaresnis už Landsbergį? Žodžiu, norėčiau sužinoti tavo nuomonę šiais klausimais. Iš anksto dėkoju. Mikas

Esu tas „Miko“ (kaip jis čia pasivadino) draugas. Paskambino, pasigyrė, kad jo tomentaras pasirodė forume ir kad dabar laukia jūsų atsakymo. Tiesa, sunkokai suradau tą jo komentarą... Paskaičiau ir norėčiau daru nuo savęs pridėti klausimelį. Girdėjau per radiją, kaip žurnalistas klausė R. Juknevičienės, panašiai taip, „kaip įsivaizduojate Lietuvos politiką per praėjusius tuos 20 metų be Brazausko“. Taigi, Juknevičienė sakė, kad ji niekada apie tai nepagalvojusi. Jūs dabar galite ramiai pagalvoti ir norėčiau. kad atsakytumėte. Ir dar vienas klausimėlis: Kaip manote, ar nereikėtų Lietuvoje paskelbti 3d gedulą. Apie tokį pasiūlymą skaičiau delfyje?

Būkite sveiki!

Gavau pastabų, kad kai kas nesulaukia mano atsakymų į kelių skaitytojų užduotus klausimus. Seniai surašiau tuos atsakymu ir pateikiau juos ČIA kartu nukopijavęs ir su tais klausimais susijusius pasisakymus, kadangi maniau būsiant naudingiau tam „užveisti“ atskirą temą.

Tiesiog nepagalvojau, kad žmogus įėjęs ten, kur kažko ieškojo ir neradęs, kitur visiškai nė nepasižiūri...

... mokomės..i. Ačiū jums už geras pamokas!