Ar
laisvė brangi? Kas ją gali įvertinti?… Vergas?…
Laisvu
būti sunku, tai jau tūkstančius metų žinomas faktas. Daug
paprasčiau likti vergu, ypač jei tavo šeimininkas protingas ir ~
žmogiškas; daryk tai, ką tau liepia ir gyvenk be rūpesčių, dėl
nieko nesukdamas galvos.
Gauk
pastogę, maistą, apdarą. Svarbiausia – apie nieką negalvok,
niekuo nesirūpink.
Žinok,
kad tu už nieką neatsakai. Už tave viską sprendžia kiti. Ir
visada atsimink, kad, nors tu ir vergas, tarp tavęs ir šeimininko
egzistuoja tam tikra, nerašyta sutartis: tu jo besąlygiškai
klausai, o jis patenkina visus tavo gyvybiškai svarbius poreikius.
Aišku,
tau teks tų gėrybių palaukti – norinčių daug, eilės didelės.
Ir gavęs eilinę gėrybių porciją galbūt nusivilsi jų kokybe,
kiekiu. Bet juk daugelis dar nė to negavo…
Laisvam
žmogui tikrai daug sunkiau. Jis viską turi spręsti pats. Kaip
tvarkyti savo gyvenimą, kada ką rinktis, kaip ugdyti ir auklėti
savo vaikus… Jis supranta, kad laisvė uždeda jam sunkią pareigų
ir atsakomybės naštą.
Jis
puikiai suvokia skirtumą tarp „… kai mato – rimtai dirbu, kai
nemato – tinginiauju…“ ir tikros laisvės, kai visada elgiesi
taip, kaip turi elgtis laisvas žmogus, visada pats atsakai už savo
poelgius, už savo gyvenimą, savo šeimą, savo Tėvynę, savo
Žemę!…
Juk
ir šiandien vis dar minios vergų virkauja, kad „Landsbergis
sugriovė fermas“.
Laisvų žmonių sutikti tenka retokai, bet jie Landsbergiui jeigu ir priekaištauja, tai tik dėl sugadintų veidrodžių… 🙂
Lietuvių
kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra,
tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų
kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų
trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis
didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne
tik veiksmažodžių šaknyse, bet taip pat ir gramatinės struktūros
formose bei žodžių morfologinėje konstrukcijoje. Toks aiškus
giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad
sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo išsivystyti iš bendro
šaltinio – lietuvių kalbos.
Dėl
panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai,
rugiai, gotai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios
kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai.
Mokslininkai
yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir
civilizacijos atstovais. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių
kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų
pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito
evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra
priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas
– 2000m. pr.m.e. arba dar anksčiau.
Lietuvių
kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad
ji buvo šnekamoji – nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį
šimtmečių. Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai
įrodo, kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės
erą, nors kaip seniai prieš krikščionybės erą yra sunku
nustatyti. Bet remiantis ligvistiniais įrodymais ir senoviniais
raštais Indijoje ir Persijoje, galima manyti, kad lietuvių kalba
buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą.
Turtingiausias
lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš
didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos
kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine
struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos
gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad
lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje
mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra
labiausiai antikinė savo stiliumi. Ji yra senesnė, negu sanskritas,
latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.
Lingvistinės
paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik
lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos
grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų.
Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos,
tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas,
kuris tebestovi neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių
ilgaamžės žmonijos istorijos.
Lietuvių
kalbos morfologija aiškiai mums atskleidžia daug neišaiškintų
senovės civilizacijos istorinių paslapčių, žymiai išplečia
lingvistikos mokslo horizontus ir praplečia žmonijos žinias apie
jos dar neatskleistą praeitį. Atradimas lietuvių kalbos stebėtino
panašumo su avesta (senąja persų kalba) ir su sanskritu
akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje,
remiantis lyginamosios morfologijos išvadomis. Dar daugiau, lietuvių
kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad valdančioji klasė arva
senovės hititų ( Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes,
panašias į lietuvių. Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham
buvo absoliučiai teisus, kai jis pareiškė: “Pačioje kalboje
glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose…”
Šiandien
pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva
būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų
prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią
brangenybę pasaulyje – savo senovinę gražią kalbą.
Lietuvių
kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos
didelės reikšmės lyginamosios filologijos mokslui ne tik žinomų
kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų – Imanuelio
Kanto. Sekančios fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros
mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą
pasaulio kultūrai.
Benjamin
W. Dwight savo knygoje Modernioji filologija (Modern Philology) labai
stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros
mokslui. Jis taip sako apie lietuvių kalbą:
“Iš
visų Europos kalbų lietuvių kalba turi didžiausią skaičių
maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau, negu ispanų ar italų
kalbos, netgi rusų, ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant
juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie
būdvardžių ir daiktavardžių. Jeigu tautos vertė, imant visą
žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta
turėtų užimti pirmą vietą Europos tautų tarpe”.
Įžymus
anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje Arijų kilmė (The
Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą
apie lietuvių kalbą. Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo
būti lietuvių gyvenamose vietose. Jis komentuoja taip: ”Galima
spėlioti, kad, jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to
laikotarpio, kaip seniausia indų literatūra, galėtume su didesniu
tikrumu teigti, kad arijų kalbos lopšys turėjo būti lietuvių
apgyventoje teritorijoje”.
Anot
žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi
daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kuri kita, gyva ar
mirusi kalba pasaulyje. Savo knygoje Aprašomoji etnologija
(Descriptive Ethology) jis taip išsireiškia apie lietuvių kalbą:
“Be abejonės sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra
didesnis, negu bet kokia kita kalba šioje Žemėje”.
Lietuvių
kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias
filosofas Immanuel Kant (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose
(Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą. Savo
Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno (Lithuanian and German
Dictionary) pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno
būti valstybės apsaugoma. Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi
didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritetingas ir patikimas.
Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas. Jis taip komentuoja
apie lietuvių kalbą: “Ištikrųjų, jokia kita pasaulio kalba
nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių
tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių
išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos
kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal
lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota
atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai”.
Cituojant mūsų straipsnius prašome
pateikti nuorodą į originalą.
Atitinkamo
(skystoko) lygio veikėjai, kūrę „žemaičių partiją“ ar „žemaitišką“
rašliavą su latviškais rašmenimis, patys to nesuvokdami (bent jau kai
kurie, tikiuosi) diskredituoja Žemaitiją kitų, nedaug su tais dalykais
susipažinusių, nors gal visai protingų žmonių akyse.
Tiesą pasakius, keista, kad, kai kurie, atrodo gana kultūringi ir
išsilavinę žmonės, aktyvūs Žemaičių kultūros draugijos nariai ir kiti,
gana entuziastingai prisideda prie tų „juodų darbų“.
Atrodo,
užtektų pasiieškojus paskaityti tokių tikrai žymių žemaičių, kaip
Mikalojus Daukša, vėliau Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, raštus
ir nesunkiai įsitikintume, kad tie protingi, dori žemaičiai dorai darė
savo darbą, ne stengdamiesi kažkuo nustebinti pasaulį, bet…
geriausiai, kaip jie mokėjo ir suprato, pasitarnauti savo tautai, jos
paprastiems žmonėms. Ar ne todėl jų raštuose nerasi nei latviškų
raidžių, nei „superžemaitiškų“ žodžių ar išsireiškimų.
Keletas ištraukėlių iš Mikalojaus Daukšos „Katekizmo“:
„O
kas peržengia šitą (pirmą) prisakymą?” Mokytinis: „Šitie ypačiai, kurie
garbina ugnį, žemyną, gyvates, žalčius, perkūną, medžius, Medeines,
kaukus ir kitus biesus; ir anie, kurie žyniauja, buria ir t. t.”…
„…Tūkus
daiktus turime rašte š[ventame], išg kurių didumą tos dienos viešpaties
pažint ir išvyst galime. Nes pirma didė anoji diena drin [= dėl] didumo
ženklų, kurie ją pralenks: nes dangus pasikrutins, saulė užutems, mėnuo
krauju pavirs, žvaigždės iš dangaus puldinės; oras žaibais ir
perkūnais, debesys griaudimu ir braškėjimu, marios ūžimu, žemė lumpėjimu
[ = drebėjimu], gyvis, išėjęs išg girių, staugimu, kaukimu, baubimu
taip baisūs bus, kad žmonės nuog baimės taip didžių, taip stebuklingų ir
nepajunkusių [= nepaprastų] daiktų nemintų [= neišmanydami, ką daryti]
džiūt ir salpt turi…”
Taip prieš daugiau nei 400 metų rašė M. Daukša. Šie jo raštai buvo laikomi žemaitiškais…
Nereikia
didelio įžvalgumo norint suprasti, kad jo raštai daug panašesni į
šiandieninę lietuvių bendrinę kalbą, nei į „superžemaitiškus“ A.
Kontrimo ir panašių veikėjų užrašus „Telšē“…
Pasiieškokime
ir paskaitykime Simono Daukanto žemaitiškus raštus… Štai trumpa
ištraukėlė iš knygos „Būdas Senovės Lietuvių, Kalnėnų Ir Žemaičių“:
„…Vieni
dar žemaičiai sekė senovės būdą, ir taip Lasickis rašo tyčiodamos, jog
Žemaičių jomylistos metuose 1564 sėtinius kepę savo namuose ir už visų
didžiausią skaninį turėję. Lygia dalia motriškosios nenorėjo dar niekaip
senovės nuometų nuo galvos savo mesti, noris kitą apdarą kaitė kaip
tinkamos, todėl didžiai vėlai dar baltomis galvomis vadinos nuo savo
baltų nuometų, ir kad vyrams nebtiko toks jų apdaras, jos vis jiems
tarė: „Tai, mūsų nuometus regėdami, varnai nelekia į jūsų pūrus,
tardami, jog čia dar senovės lietuviai tebgyvena, nes kad nukris
nuometai nuo mūsų galvų, tad jūs nebatginsit jų su savo skaleliais nuo
savo pūrų ir sėsit juos ne sau, bet varnams.”
Tais laikais, daugelis Lietuvos gyventojų žinojo, kad tai žemaitiški raštai, žemaitiškos knygos.
Ar
mąstančiam žmogui tai ne pakankamas įrodymas, kad nežiūrint to, jog
turime daug skirtingų žemaičių kalbos dialektų, rašė žemaičiai gražiai
ir beveik ta kalba, kuri dabar oficialiai laikoma lietuvių bendrine
kalba.
O
be to, reikėtų nepamiršti, kad tais laikais žemaičiais save laikė ir
daugelis tų, kurie dabar įvairių „žinovų“ pastangomis tapo aukštaičiais
ar dar kažkuo…
Nei Mindaugas, nei Gediminas, nei vėlesni Lietuvos didieji kunigaikščiai niekada nesisavino Žemaitijos.
Tiesa,
Vytautas Didysis, žinodamas, kad kai kurie Vakarų Europos plėšikų
ordinų vadai nelabai susigaudo, kas čia kam priklauso, siekdamas savo
tikslų ne kartą „geranoriškai“ atidavė Žemaitiją kryžeiviams. Bet visi
žemaičiai puikiai žinojo, kad jie turi savo garbingą žemaičių karalių,
kuris neprekiauja savais žmonėmis ir nekreipdami dėmesio į įvairiausių
perėjūnų susitarimus, nesvyruodami gynė savo gimtąjį kraštą nuo bet
kokių plėšikų, nesvarbu iš kurios pusės jie beateitų.
Vėliau
Vatikano vadovaujami inkvizitoriai labai kruopščiai stengėsi sunaikinti
visą rašytinę medžiagą apie tai, kaip anksčiau gyveno žmonės tuose
dabartinės Lietuvos, Gudijos, Rusijos, Ukrainos kraštuose. Tai buvo
daroma tam, kad būtų lengviau pateisinti baisias, negailestingas
nekaltų, taikių žmonių, vaikų, moterų žudynes. Todėl tų ilgus šimtmečius
žiauriai niokotų kraštų gyventojus buvo stengiamasi pavaizduoti
žiauriais, nekultūringais barbarais, pagonimis…
Tie,
kas nelabai sugeba kitais būdais „prisikasti“ iki tikros sakykim
Žemaitijos istorijos, atidžiau pasiieškoję dar net šiandien gali rasti
išlikusios rašytinės sąžiningesnių Vakarų Europos kronikininkų
informacijos apie tai, kaip kai kurie, kad ir labai reti, tarp tų
plėšikų gaujų pasitaikę krikščionių misionieriai – idealistai, keliavę į
mūsų kraštus ne tiek plėšikauti ir žudyti, kiek naiviai patikėję tomis
viešai deklaruojamomis kilniomis idėjomis, stebėdamiesi, kad jų pamatyta
tikrovė visiškai priešinga tam, ką jie buvo anksčiau girdėję apie
žemaičius, pavadino Žemaitiją šventa žeme!
Kodėl?…
Todėl, kad jie patys įsitikino, jog čia gyvenę žmonės elgėsi su visais
labai garbingai, brangino savo žodį. Jų žodžiai nesiskyrė nuo veiksmų,
niekada nemeluodavo, nevartojo JOKIŲ alkoholinių gėrimų, nepaleistuvavo.
Aišku,
tokie atsiliepimai negalėjo patikti Vatikanui, organizavusiam
mobilizacijas ir masinius plėšikiškus žygius, kurių pagrindinis tikslas
buvo plėšti, žudyti žmones, per kitų žmonių kraują ir kančias kraunantis
vis didesnius turtus, o tuo pačiu stiprinant savo įtaką ir valdžią
pasaulyje.
Todėl
centrinėse didžiausių Europos miestų aikštėse ilgai liepsnojo
didžiuliai laužai. Juose buvo masiškai deginamos knygos, rankraščiai,
laiškai, kuriuose galėjo būti bent užuominų, nepatogių Vatikanui.
Todėl
ir šiandieniniai istorikai (bent jau jų didžioji dauguma) mieliau
sutinka su per ilgus šimtmečius įpiršta nuomone, kad mūsų kraštų
istorija prasideda gal prieš tūkstantį, gal kiek daugiau metų, o iki tol
čia gyveno nekultūringi, laukiniai barbarai, kvaili pagonys, garbinę
medžius ir nesugebėję susiorganizuoti valstybės, kariuomenės,
susikonstruoti ginklų, pasistatyti pilių… Tai daug lengviau ir
patogiau, nei ieškoti negausios išlikusios informacijos ir pasistengti
sudėlioti tikresnį, pagrįstą rimtais argumentais ir nepaneigiamais
įrodymais, tačiau visiškai kitokį, nei dabartinis labai išpopuliarintas
ir daugeliui galingųjų, įtakingųjų priimtinas, vaizdą apie tuos
senesnius laikus. Apie mūsų protėvių daug ilgiau nei kokioje Indijoje ar
Kinijoje, o tuo labiau nei Egipte ar Romoje išlaikytą aukštą kultūrą,
išmintį, harmoningo pasaulio suvokimą.
Todėl
šiuolaikinio vis labiau nuodijamo, „sintetizuojamo“ pasaulio gyventojui
įkyriai, nuo mažens peršama nuomonė, kad Egipte prieš 5000 metų buvusi
„labai aukšta“ kultūra, išvystyti mokslai, nes jie sugebėjo pastatyti
niekam nereikalingus, iracionalius akmeninius griozdus – piramides,
kurios stovi iki šių dienų, pavertė smėlio dykumomis didžiulius faraonų
laikais dar žaliavusius, žydėjusius žemės plotus.
Kiekvienam mąstančiam žmogui, sugebančiam atitrūkti nuo įpirštų stereotipų, labai nesunku būtų padaryti kiek kitokias išvadas…
Kai
valdančiųjų turtingųjų engėjų saujelės lėbavo ir paleistuvavo, jų
pavergtos tautos, kad iš dyko buvimo neprisigalvotų ko nors „negero“
buvo priverstos statyti tokius niekam nereikalingus griozdus, kaip
Egipto piramidės, Didžioji kinų siena, neįsivaizduojamų dydžių akmeninės
Babilono sienos, gal kiek gražesni „Semiramidės sodai“…
Tuo
tarpu žemaičiai, kiti baltai, slavai nekūrę vergovės, gyvenę laisvi,
sąmoningai tausoję ir puoselėję savo gamtą, bent kelis tūkstančius metų
ilgiau sugebėję išgyventi harmonijoje su gamta, nepalikę savo ainiams
jokių nereikalingų šiukšlių, kurios nesunaikinamos per tūkstančius metų,
šiandieninių „kultūringų“ mokslinčių be jokio sąžinės graužimo
„tituluojami“ nekultūringais, puskvailiais barbarais…
Nors
to meto dainiai kiek kitaip vertino tų laikų valdovus, jų supratimą,
išmintį. Štai Mikalojus Husovianas apie 1475 – 1485 metus lotyniškai
parašytoje „giesmėje apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“
Vytautą Didįjį apibūdina kaip kaimynų gerbiamą, Europoje ir Azijoje žinomą valdovą, pergalingą karvedį, teisingą ir nusikaltėliams negailestingą teisėją, gamtinių krašto išteklių naudą suprantantį ir ja visokeriopai pasinaudoti gebantį šeimininką.
Tai
va, kas paprastam kaimo žmogeliui, neapsiginklavusiam jokiais istorijos
žinovo titulais, tačiau išdrįsusiam suabejoti kai kuriais „visiems
žinomais“ tų garbiųjų profesorių teiginiais, galėtų įtikinamai, kad ir
„moksliškai“ paaiškinti:
Kodėl
pavyzdžiui Aleksandras Makedonietis (ar ne ką mažiau garsūs jo
pirmtakai), subūręs didžiulę, galingą armiją, ieškodamas garbės, turtų
ir derlingų žemių, galinčių dosniai pamaitinti jo valdinius,
švaistydamasis ietimis ir kalavijais nusibeldė net iki tolimosios
Indijos, tačiau neužkariavo, nepavergė visai greta esančių, net iki šiol
derlingomis, nenualintomis išlikusių dabartinės Moldovos, Ukrainos,
Gudijos žemių, kur gyveno „neorganizuoti, beveik neginkluoti laukiniai
barbarai“?…
Kodėl
visą Europą nuo mongolų – totorių užkariavimo gelbėjo ne tie
išgarsinti, kryžiais ir kalavijais pasipuošę, vyskupų pergalėms
laiminami riteriai, o… žemaičių ir lietuvių „barbarų, pagonių“ ne
tokia skaitlinga ir menkiau ginkluota kariuomenė?
Kodėl
kai kuriose, jau seniau apkrikštytose slavų žemėse Žemaitijos ir
Lietuvos kariai „nekrikštai“ buvo sutinkami kaip išvaduotojai (kai kur
atmintį apie tai vietiniai žmonės išlaikė iki šių dienų).
Kodėl
nė vienas šiuolaikinis, labai išsilavinęs kunigas neįvardino man nė
vienos, nė mažiausios šalelės pasaulyje, kur apkrikštyti žmonės tapo
laimingesni?…
Kodėl
patys žiauriausi pasaulio karai vyko (ir tebevyksta) tuose „aukštos
kultūros“ kraštuose, vadinamuose pasaulio kultūros lopšiu? Kraštai, iš
kurių kilo šiuo metu galingiausios, daugiausiai žmonių pavergusios ir
pražudžiusios žydų, krikščionių, musulmonų… religijos.
Ar tikrai
didesnės kultūros ir blaiviau mąstančiu laikytinas tas, kuris nukerta
mūsų protėvių „barbarų“ šventu laikytą ir be reikalo nekirstą ąžuolą ar
kedrą, nutašo iš jo kryžių, ir tada suklumpa prieš jį, kaip prieš
šventą?…
Kodėl
mokslinčiams net šiandien nelabai rūpi tokie mums visiems gyvybiškai
svarbūs gamtos saugojimo, jos puoselėjimo klausimai, kuriuos su skausmu
jau senokai kėlė įžvalgesni poetai, rašytojai?
Štai Antanas Baranauskas su širdgėla rašė: „…visa prapuolė, tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko…“
Arba jau mūsų laikų rusų įžymybė Vladimiras Vysockis:
Лукоморья больше нет,
„Lukomorjo ąžuolų nebeliko net kelmų.
Tinka ąžuolas parketui, stalams.
Bet su kirviais ant pečių ėjo vyrai iš namų
Ir iškirto juos grabams, ne lopšiams…“
Tiems, kas supranta rusiškai, pateikiu posmelį originalo kalba:
Oт дубов простыл и след. Лукоморья больше нет,Дуб годится на паркет, – так ведь нет: Выходили из избы здоровенные жлобы, Порубили те дубы на гробы.
Apgailėtini
nesusipratėliai su žemaičių partijomis, istorijos iškraipymais ir
panašiais išmislais tik atitolina žemaičius nuo tikros istorijos ir…
nuo jos tikrai didžios ateities kūrimo. Bet tik atitolina!
Tas teisingas ir didis projektas juda į priekį. Ir jį įgyvendinus
džiaugsis ne tik žemaičiai, ne tik visa Lietuva, bet ir Europa, ir net
dar plačiau. O tuos, kurie įdės savo teigiamą indėlį į šį projektą, jų
vaikaičiai minės su pasididžiavimu ir dėkingumu.
Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą.
Ateik, duosiu 100 eurų! Metų sensacija [arba kaip padėti stokojančiam žmogui?]
1. Klausimai pamąstymui: a) Ar esi susimąstęs apie tai, kuo dažniausiai skundžiasi virš 90% Žemės žmonių? b) Ar žinai, kad pasaulyje yra prigaminta visų žmonėms reikalingų gėrybių dvigubai daugiau, nei gali sunaudoti žmonija? c) Ar teko girdėti apie tai, kad pinigų pasaulyje yra kelis kartus daugiau nei kainuoja viso pasaulio gėrybės? d) Įsivaizduok, kad turi neribotą valdžią. Ką darytum, kad kuo daugiau žmonių būtų laimingesni? Kaip padėtum labiausiai stokojantiems, besiskundžiantiems? e) Kaip kažkas (kad ir turtingiausias žmogus) galėtų padėti Tau? (Įsivaizduok; jis nori tau padėti; pinigais, patarimais, pažintimis, konsultacijomis… Jis turi pakankamai išteklių. Bet va, kaip jis turėtų sužinoti, ko Tau reikia? Kaip turėtų surasti Tave, Tavo telefono Nr., e-paštą, kad galėtų su tavimi susitarti, kaip geriausiai Tau padėti?) Prašau,– labai rimtai pamąstyk d ir e klausimais, atsakyk į juos, užsirašyk atsakymus prieš skaitydamas toliau. Tai labai svarbu Tau!
2. Pakalbėkim: Ar atspėjau?… Ar į klausimą „a“ atsakei, kad dažniausiai žmonės skundžiasi, jog trūksta pinigų? Nors paklausus, ką pirmiausia pirktų, jeigu staiga gautų pinigų, dažniausiai nežino konkretaus atsakymo… Bet juk punkte „c“ teigiama, kad pinigų yra keleriopai daugiau nei žmonės gali išleisti?… Atrodo, turėtų būti nesunku paimti pinigus iš ten, kur jų daug ir padalinti tiems, kuriems jų trūksta? Ar tikrai? Ką darytum, jeigu Tau duotų, tarkim šimtą tūkstančių eurų ir lieptų padalinti juos penkiems stokojantiems? Įsivaizduok; tavo sąskaitoje šimtas tūkstančių eurų. Ką darai? Kam padalini pinigus? Apie savo šeimą pamiršk,– pusę tos sumos leidžiama pasiimti Jūsų šeimai, o likusius reikia padalinti 5 svetimiems žmonėms. Eisi į gatvę ir šauksi: „kam reikia pinigų?“… Dar kas primuš, norėdamas visus pasigriebti sau. Juk pasitaiko… O ir su savimi tokią krūvą pinigų ne kiekvienam drąsu nešiotis?.. Be to reikėtų pasirūpinti, kad tie netikėtai gauti pinigai dar labiau neapsunkintų žmonių gyvenimus… Štai vienas gali prasigerti, sugrius šeima, vaikai nelaimingi… Kitas gal automobilį galingesnį nusipirks, o proto, atsargumo ne per daugiausiai; gali suluošinti ar pražudyti kitą žmogų, pats susiluošinti. Užuot padarę kelis žmones laimingesniais, dar padauginsim nelaimių. Negerai… Pasikviesi svetimus žmones į namus, pavaišinsi kava, o tada, pakalbėjęs nuspręsi, kiek kuriam duoti? O tu pabandyk pasikviesti? Kaip kviesi? Ką jam sakysi? Ar patikės? O jei Tave kas nors taip pakviestų, ar patikėtum? Ar eitum?… Turtingi žmonės darė bandymus. Niujorke bandė gatvėje dalinti praeiviams 100$ banknotus. Be jokių reikalavimų, eina pro šalį žmogus ir duoda jam 100$… Vos ne pusei praeivių nepavyko įsiūlyti pinigų!
3. negi tikrai milijoną lengviau uždirbti nei padalinti? Turbūt nemanai, kad milijoną uždirbantis dirba 1000 kartų daugiau už tą, kuris uždirba tik 1000? Taigi, turtingi žmonės moka lengvai ir greitai uždirbti pinigus. O kaip, nors dešimtąją savo uždarbio dalį padalinti tiems, kuriems jų labai reikia? Juk ir Biblija ragina dešimtadalį paaukoti. O gal tikrai turi gerą idėją, kaip tai padaryti?… Parašyk. Sumažinsim galvos skausmo ne vienam turtingam žmogui. Ir aš klausiu visai rimtai! Nežinai?… Vienas pažįstamas siūlė tai daryti per loterijas. Bet pagalvok. Tūkstančiai žmonių (dažniausiai neturtingų) sudeda pinigus, kad vienas, gal mažiausiai jų vertas, gautų pusę tos sumos, o kitą pasiimtų loterijos organizatoriai… Žodžiu – nei kukū, nei į debesis…
Nemanyk, kad čia niekus paistom. Ar žinai, kiek Bilui Geitsui prisireiktų laiko, jeigu užsimanytų išdalinti visus savo pinigus?… Kasdien išdalindamas po 1 milijoną dolerių, kol išdalintų visus jis turėtų užtrukti 218 metų! Pagalvok, ką tai reiškia! Juk jis išvis gyveno dar ne ką daugiau 60 metų. Vadinasi, net skaičiuojant nuo pat kūdikystės, jo kiekvienos dienos vidutinis uždarbis buvo virš 3mln. dolerių! Kaip matome, uždirbti jam sekasi geriau, nei išdalinti. 4. Ar nueitum kilometrą? Ar nueitum kilometrą pasiimti vieno euro?… O dėl 10€ ar nueitum? O dėl 100€?… Kiek kartų nueitum kilometrą, kad pasiimtum po 100€?…
5. Kas ieško – randa Vienas sėkmingas Europos verslininkas visgi surado gerą būdą, kaip kuo teisingiau padalinti pinigus tiems, kam jų tikrai reikia ir… kas nors šiek tiek jų vertas. Idėja gana paprasta (ir beje, puikiai veikia). Esmė panašiai tokia: Tu gauni pakvietimą. Susitari su tuo žmogumi, kada jums abiem patogu, nuvyksti pas tą žmogų ir jis Tau duoda 10€. Bet Tu gali pasilikti sau tik 5€, kitus 5€ turi išdalinti kitiems penkiems žmonėms (galima ir giminaičiams), kuriuos Tu pats iš anksto nurodysi. Kai tik atliksi šią užduotį, galėsi tuoj skambinti, tartis, kada vėl galite susitikti su tuo pirmuoju žmogumi (kad būtų trumpiau, pavadinkime sponsoriumi). Nuvyksti pas jį sutartu laiku ir gauni jau 100€, iš kurių 50€ pasilieki sau, likusius vėl išdalini tiems 5 žmonėms po 10€. Tolimesnis „žaidimas“ pavaizduotas lentelėje:
Gavę nuo Tavęs po 10€ tie žmonės jau irgi gali pusę gautų pinigų išdalinti savo pažįstamiems. Tada ir jie galės gauti didesnes sumas. Ir taip toliau… Kas nesugebės išdalinti, didesnių pinigų negaus. Kaip matai iš lentelės, po 6 susitikimų su sponsoriumi Tu jau turi 555 555€ ir tiek pat esi išdalinęs savo 5 draugams, o jie pusę gautų pinigų išdalino savo draugams. Vienam šiai užduočiai užteks savaitės, o kitam gal prisireiks ir mėnesio. Sunku patikėti, kad tai galėtų vykti tikrovėje? Ar ne? O ką tai reikštų milijardieriui? Jis, su tavo pagalba išdalino gal dvidešimtąją dalį savo mėnesio pajamų. Ar jam tai daug?… O ką visa tai davė Tau?… Asmeniškai pats jau gavai virš pusės milijono eurų, pramokai sąžiningai dalintis, įgijai kelių žmonių (tame tarpe gal ir labai svarbių) pasitikėjimą. O juk sėkmingi, daug pasiekę žmonės patikimumą vertina labiau nei pinigus. Dabar prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo. Tau paskambino ~ pažįstamas žmogus, pasiūlė atvažiuoti pas jį, gal išgerti arbatos, o gal pažadėjo parodyti kažką įdomaus. Tu nuvažiavai pas jį sutartu laiku gal 5km ir gavai už tai tik 5€. Ir dar 5€ turėjai išdalinti savo pažįstamiems. Tave perspėjo, kad jeigu neišdalinsi – „biznis“ baigtas. Aišku, tuos penkis savo pažįstamus gali pasikviesti pas save, kad jie atvyktų patys, pasiimtų tuos pinigus. Vis geriau, nei tau lakstyti pas kiekvieną. Bet kaip prisikviesti? Paskambinsi ir pasakysi: „atvažiuok, duosiu tau 1€“? Ko gero jis tau pasiūlys 5€, kad daugiau jo tokiais niekais nebetrukdytum. Ar ne?… Tuo labiau, kad daugeliui jau tikrai spėjo įkyrėti kvietimai bendradarbiaujančių su įvairiausiais „Oriflame“, „Vision“, „Agel“, „Tianši“, „Amway“, „GNDL“, „Fohow“… Nesakau, kad visos čia išvardytos ir panašios kompanijos yra blogos. Tiek aš pats, tiek daugelis mano draugų seniai naudojame daugelį Amway gaminių ir esame jais patenkinti. Bet juk yra žmonių, kuriems vien užuomina apie tai sukelia alergiją. Tai ką daryti?… Kai kas siūlė atiduoti visą numatytą sumą iš karto. Taip, paskambinti ir pasakyti pažįstamam žmogui: „Atvažiuok, duosiu tau 100 000 eurų“ būtų solidžiau. Gal ir žmogus noriau važiuotų dėl tokių pinigų, jeigu sugebėtų patikėti. Bet kaip tada su dalinimosi pamokomis, su augančiu Tavo patikimumu? Iš kur jį nusipirkti?… 6. Kai turėsi atliekamą milijoną Kai pats turėsi atliekamą milijoną ir norėsi jį padalinti stokojantiems kažkaip kitaip, originaliau, galėsi pasėdėti, pasukti galvą, arba paskelbti geriausios idėjos konkursą. Bet kol jį uždirbsi, gal pasinaudok išbandytais metodais tų, kurie tai padarė. Tikrovėje mūsų naudojamas kelias dar truputį paprastesnis, nei aukščiau aprašyta schema. Nereikia kiekvieną kartą važiuoti pasiimti pinigų, beveik viskas sutvarkoma internetu. Aišku, kartais, kai labai norime padėti žmogui, kuris ir pats tikrai nori ir žino ko nori (apie tai pabaigoje trumpas, neišgalvotas vaizdelis iš gyvenimo), galima ir kompiuterį pamokyti įsijungti, ir e-pašto adresą padėti susikurti… Bet tai vėliau, o pradžioje darykime tik tai, kas paprasta, kas nė vieno neapsunkina, negąsdina.
7. To dar nebuvo ! ! ! Kartais dar sutinkame tokių „žinovų“, kurie vos išgirdę apie tinklinį marketingą tuoj ima šaukti, jog tai „piramidė“. Tokiems „visažiniams“ leiskime toliau būti „teisiems“, bet norintiems susigaudyti, trumpai paaiškinu: Nusikalstama finansine piramide laikoma tokia kuriama žmonių struktūra, kurioje aukštyn eina pinigai, o žemyn… tik pažadai. Žadama, kad ateityje žmogus už tuos pinigus gaus kažką vertingo. Tinklinis marketingas,– kai aukštyn eina pinigai, o žemyn atitinkamos vertybės, kurias žmogus paprastai įsigyja savo noru, neverčiamas (beje, čia kartais, nelabai rimtose kompanijose, pasitaiko ir šiokių tokių nukrypimų). O dabar žvilgtelėkime į mūsų aptariamą atvejį. Čia ŽEMYN keliauja pinigai!!! Ir kiekvienas žmogus pats sprendžia ką už juos pirkti. To dar nebuvo! Tai tikrai netelpa į jokius rėmus… Bet, gudresnis (ar tikrai?) tuoj įžvelgia „klastą“: „tie aukštesni gauna visada daugiau, o žemesniems tenka mažiau“… Pabandyk, mielas broli, sese, pamodeliuoti tokį variantą, kai patys didžiausi pinigai keliauja į apačią. Manau labai greitai įsitikinsi, kad tokia sistema neveiks. O lentelėje pavaizduota sistema veikia gana gerai. Tiesa, pradžia, kol įsibėgėja, turi tam tikrą slenkstelį, bet jis visai neblogai atsijoja tuos, kurie nori vien tik gauti, patys nepakrutindami nė piršto, nepasirūpindami, kad gautų ir kiti. O asmeninis augimas šios sistemos pagalba yra gana gerai užtikrinamas, tai ir pajamų augimas neribojamas.
8. Kaip dukart du ! Jau prieš daugelį metų A. Einšteinas pastebėjo, kad ~„atliekant tuos pačius veiksmus tikėtis kitokio rezultato yra kvailystė“. Kas bijo pokyčių, tegul užsiima ir toliau tuo, ką darė iki šiol. O kas jau pasiruošęs teigiamiems pokyčiams… Paprasta, kaip dukart du… Norite sužinoti daugiau, pasinaudoti reta galimybe, rašykite adresu imk100euru@gmail.com).
Laiške parašykite savo:
Trumpai parašykite apie save; kuo domitės, kuo užsiimate, ko tikitės ateityje… (sutikite, kad duodami tokią negirdėtą galimybę, norime nors truputį pažinti tą, kuriam duodame). Būtinai parašykite, kiek esate pažįstami su tinkliniu marketingu (MLM), jei bendradarbiaujate, tai su kokiomis kompanijomis, kokie pasiekimai… Gavę laišką greitu laiku atsiųsime Jums daugiau informacijos apie tai. Iki pasimatymo! Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą. http://aistis.eu
