Ar laisvė brangi? Kas ją gali įvertinti?… Vergas?…
Laisvu būti sunku, tai jau tūkstančius metų žinomas faktas. Daug paprasčiau likti vergu, ypač jei tavo šeimininkas protingas ir ~ žmogiškas; daryk tai, ką tau liepia ir gyvenk be rūpesčių, dėl nieko nesukdamas galvos.
Gauk pastogę, maistą, apdarą. Svarbiausia – apie nieką negalvok, niekuo nesirūpink.
Žinok, kad tu už nieką neatsakai. Už tave viską sprendžia kiti. Ir visada atsimink, kad, nors tu ir vergas, tarp tavęs ir šeimininko egzistuoja tam tikra, nerašyta sutartis: tu jo besąlygiškai klausai, o jis patenkina visus tavo gyvybiškai svarbius poreikius.
Aišku, tau teks tų gėrybių palaukti – norinčių daug, eilės didelės. Ir gavęs eilinę gėrybių porciją galbūt nusivilsi jų kokybe, kiekiu. Bet juk daugelis dar nė to negavo…
Laisvam žmogui tikrai daug sunkiau. Jis viską turi spręsti pats. Kaip tvarkyti savo gyvenimą, kada ką rinktis, kaip ugdyti ir auklėti savo vaikus… Jis supranta, kad laisvė uždeda jam sunkią pareigų ir atsakomybės naštą.
Jis puikiai suvokia skirtumą tarp „… kai mato – rimtai dirbu, kai nemato – tinginiauju…“ ir tikros laisvės, kai visada elgiesi taip, kaip turi elgtis laisvas žmogus, visada pats atsakai už savo poelgius, už savo gyvenimą, savo šeimą, savo Tėvynę, savo Žemę!…
Juk ir šiandien vis dar minios vergų virkauja, kad „Landsbergis sugriovė fermas“.
Laisvų žmonių sutikti tenka retokai, bet jie Landsbergiui jeigu ir priekaištauja, tai tik dėl sugadintų veidrodžių… 🙂