Alexandr Khlan
KUO PAVOJINGI IDIOTAI?
Italų istorikas-ekonomistas Karlo Čipolla ilgus metus rimtai tyrė kvailumo prigimtį. Remdamasis šiais tyrimais mokslininkas suformulavo penkis universalius dėsnius, tinkančius bet kokiai bendruomenei.
Tyrimai parodė, kad kvailumas daug pavojingesnis, nei mes manome.
Pirmas kvailumo dėsnis:
Žmogus neįsivaizduoja kiek daug kvailių jį supa.
Tai skamba banaliai ir nerimtai, bet gyvenimo realybė įrodo šio dėsnio teisingumą. Kad ir kaip gerai vertintumėte žmones, jūs pastoviai susidursite su tokiomis situacijomis:
Žmogus, kuris atrodė protingas ir racionalus iš tikro yra neįtikėtinas idiotas;
Kvailiai vis išlenda neįtikimiausiose vietose, netinkamiausiu laiku, taip sugriaudami jūsų planus.
Antras kvailumo dėsnis:
Tikimybė, kad žmogus yra kvailas nepriklauso nuo kitų jo savybių. Ilgi stebėjimų metai patvirtino, kad vieni žmonės iš prigimties kvaili, kiti ne. Ir tai nepriklauso nuo jų kultūros lygio.
Žmogus – apsigimęs kvailys, kaip kitas gimsta ryžas ar su pirma kraujo grupe.
Išsilavinimas neturi nieko bendro su atitinkamo kvailių skaičiaus visuomenėje tikimybe.
Tai patvirtino daugybė eksperimentų universitetuose su penkiomis tiriamųjų kategorijomis: studentų, biuro tarnautojų, aptarnaujančio personalo, administracijos darbuotojų ir dėstytojų.
Analizuojant žemiausios kvalifikacijos žmonių grupę, kvailių procentas joje pasirodė didesnis nei tikėtasi (Pirmas dėsnis). Mokslininkas tai pateisino socialinėmis sąlygomis: neturtas, segregacija, išsilavinimo trūkumas.
Deja, kylant socialiniais laiptais, tas pats kvailių santykis pasirodė ir tarp „baltų apykaklių“, ir tarp studentų.
Dar slogesnis įspūdis liko įsitikinus, kad tas pats santykis išlieka ir profesūroje. Nepriklausomai nuo to, ar tyrimai buvo atliekami mažoje provincijos kolegijoje ar dideliame universitete, tarp dėstytojų buvo tokia pat dalis kvailių.
Sukrėstas tokių tyrimo rezultatų mokslininkas nusprendė atlikti eksperimentą ir su aukščiausio lygio intelektualais – Nobelio premijos laureatais. Tyrimai tik patvirtino gamtos dėsnių besąlygiškumą: kvailių procentas tarp Nobelio premijos laureatų buvo toks pat.
Kad ir kaip sunku patikėti, daugybė atliktų eksperimentų tik patvirtina šio dėsnio gelžbetoninę tiesą.
Šiam dėsniui neprieštarauja ir feministės, kadangi kvailų moterų procentas nėra didesnis nei vyrų.
Trečiojo pasaulio šalių gyventojai gali pasiguosti tuo, kad ir išsivysčiusios šalys pagal šį dėsnį pasirodo ne tokios jau ir išsivysčiusios.
Antrojo dėsnio išvados nedžiugina: ar jūs suksitės Britanijos aukštuomenėje, ar iškeliausite gyventi į Polineziją, užsidarysite vienuolyne ar praleisite likusį gyvenimą kazino, parsiduodančių moterų apsuptyje, jums visur teks susitikti su tokiu skaičiumi idiotų, kuris visada viršys jūsų lūkesčius (pirmas kvailumo dėsnis).
Trečias kvailumo dėsnis:
Kvailys – tai žmogus, kurio veiksmai neša nuostolius kitam žmogui arba žmonių grupei, tačiau neteikia jokios naudos ir pačiam veikiančiajam subjektui ar net kenkia jam pačiam.
Pagal trečią dėsnį žmonės skirstomi į prasčiokus (P), protingus (I – išmintingi), banditus (B) ir kvailius (K).
Jeigu Petras atlieka veiksmus, dėl kurių jis pats patiria nuostolius, bet duoda naudos Vytautui, tai jis priskiriamas prasčiokams (P zona).
Jeigu Petras veikia taip, kad tai naudinga ir jam ir Vytautui,– jis išminčius ( I zona).
Jei Petras atlieka sau naudingus veiksmus, bet dėl to nukenčia Vytautas, tai Petras – banditas ( B zona).
Ir pagaliau, jei Petras pagal abi koordinates veikia minuse, tai jis – kvailys ( K zona).
Nesunku įsivaizduoti, kokius nuostolius gali padaryti kvailiai, patekę į valdymo struktūras ir turėdami tam tikrus politinius ir socialinius įgaliojimus.
Bet reikėtų atskirai aptarti, kas labiausiai daro kvailį pavojingu.
Kvailių veikla yra labiausiai pavojinga todėl, kad racionalūs žmonės sunkiai gali atspėti kvailio elgesio logiką. Protingam žmogui nesunku prognozuoti bandito veiksmus, nes banditas elgiasi racionaliai, nes siekia naudos sau, o be to jis nepakankamai protingas, kad sugebėtų sąžiningai užsidirbti.
Banditas prognozuojamas, todėl nuo jo nusikalstamos veiklos lengviau apsisaugoti. O kvailiai neprognozuojami, nes jie kenkia be priežasties, be tikslo, be plano ir dažnai pačioje netikėčiausioje vietoje, ir netinkamiausiu laiku. Jūs tiesiog neturite galimybių atspėti, kada ir kur smogs idiotas, nes jis tiesiog „randominio“ elgesio sutvėrimas, be jokių protingų taisyklių.
Todėl kvailių atakos visada, kaip taisyklė, būna netikėtos. Netgi tada, kai ataka jau tampa akivaizdi, nuo jos sunku apsiginti, nes ji neturi jokios racionalios eigos.
Ketvirtas kvailumo dėsnis:
Nekvailiai visada nepakankamai vertina kvailių griaunamąjį potencialą.
Nekvailiai linkę vis pamiršti, kad turėti reikalų su kvailiu bet kur, bet kada ir bet kokiomis aplinkybėmis reiškia daryti klaidą, kuri brangiai kainuos.
Zonos P prasčiokai paprastai nesugeba suvokti zonos K kvailių keliamo pavojaus ir tai savaime suprantama. Stebina tai, kad kvailių pavojų nepakankamai vertina ir protingi ir banditai. Kvailio bendrijoje jie atsipalaiduoja ir gėrisi savo intelektualiniu pranašumu užuot skubiai mobilizavęsi, siekdami sumažinti nuostolius, kuriuos patirs kvailiui kažką iškrėtus. Įprasta manyti, kad kvailiai kenkia tik patys sau.
Nepainiokite kvailių su apgailėtinais prasčiokais. Niekada nebendradarbiaukite su kvailiais, tikėdamiesi naudingai jais pasinaudoti. Jeigu jūs taip elgsitės, tai tik patvirtins, kad jūs nesuprantate kvailumo prigimties.
Taip jūs tik suteikiate kvailiui veikimo laisvę ir galimybę pridaryti jums daugiau nuostolių.
Penktas kvailumo dėsnis:
Kvailys – pats pavojingiausias asmenybės tipas.
Vadinasi; kvailys pavojingesnis už banditą. Idealaus bandito veiklos rezultatas – gėrybių perėjimas nuo vieno žmogaus pas kitą.
Iš esmės, dėl to visuomenei nei šilta, nei šalta. Jeigu visi tos bendruomenės nariai būtų idealūs banditai, ši bendruomenė tyliai pūtų, bet jokių katastrofų joje neįvyktų.
Visa sistema kryptų į vertybių perėjimą tiems, kurie dėl to atlieka daugiau veiksmų. Ir kadangi visi būtų idealūs banditai, sistema džiaugtųsi stabilumu. To geras pavyzdys būtų šalys, kuriose valdžia korumpuota, o piliečiai pastoviai pažeidinėja įstatymus.
Bet situacija smarkiai keičiasi, kai į sceną išeina kvailiai. Jie pridaro nuostolių patys iš to neturėdami jokios naudos. Vertybės naikinamos, visuomenė klimpsta į nepriteklius.
Istorija patvirtina, kad šalis progresuoja tada, kai valdžioje yra pakankamai protingų žmonių, kurie pajėgūs sulaikyti kvailius nuo aktyvių veiksmų, taip neleisdami jiems sunaikinti tai, ką sukuria protingieji.
Kvailių tiek pat ir regresuojančioje šalyje, tačiau valdžios viršūnėse pastebimas kvailų banditų skaičiaus augimas, o tarp likusios visuomenės dalies daugėja naivių prasčiokų.
Toks santykių pasikeitimas stiprina kvailių veiklos destruktyvias pasekmes ir visa šalis ritasi žemyn.