Autorius: admin

Alexandr Khlan
KUO PAVOJINGI IDIOTAI?
Italų istorikas-ekonomistas Karlo Čipolla ilgus metus rimtai tyrė kvailumo prigimtį. Remdamasis šiais tyrimais mokslininkas suformulavo penkis universalius dėsnius, tinkančius bet kokiai bendruomenei.
Tyrimai parodė, kad kvailumas daug pavojingesnis, nei mes manome.

Pirmas kvailumo dėsnis:
Žmogus neįsivaizduoja kiek daug kvailių jį supa.
Tai skamba banaliai ir nerimtai, bet gyvenimo realybė įrodo šio dėsnio teisingumą. Kad ir kaip gerai vertintumėte žmones, jūs pastoviai susidursite su tokiomis situacijomis:
Žmogus, kuris atrodė protingas ir racionalus iš tikro yra neįtikėtinas idiotas;
Kvailiai vis išlenda neįtikimiausiose vietose, netinkamiausiu laiku, taip sugriaudami jūsų planus.
Antras kvailumo dėsnis:
Tikimybė, kad žmogus yra kvailas nepriklauso nuo kitų jo savybių. Ilgi stebėjimų metai patvirtino, kad vieni žmonės iš prigimties kvaili, kiti ne. Ir tai nepriklauso nuo jų kultūros lygio.
Žmogus – apsigimęs kvailys, kaip kitas gimsta ryžas ar su pirma kraujo grupe.
Išsilavinimas neturi nieko bendro su atitinkamo kvailių skaičiaus visuomenėje tikimybe.
Tai patvirtino daugybė eksperimentų universitetuose su penkiomis tiriamųjų kategorijomis: studentų, biuro tarnautojų, aptarnaujančio personalo, administracijos darbuotojų ir dėstytojų.
Analizuojant žemiausios kvalifikacijos žmonių grupę, kvailių procentas joje pasirodė didesnis nei tikėtasi (Pirmas dėsnis). Mokslininkas tai pateisino socialinėmis sąlygomis: neturtas, segregacija, išsilavinimo trūkumas.
Deja, kylant socialiniais laiptais, tas pats kvailių santykis pasirodė ir tarp „baltų apykaklių“, ir tarp studentų.
Dar slogesnis įspūdis liko įsitikinus, kad tas pats santykis išlieka ir profesūroje. Nepriklausomai nuo to, ar tyrimai buvo atliekami mažoje provincijos kolegijoje ar dideliame universitete, tarp dėstytojų buvo tokia pat dalis kvailių.
Sukrėstas tokių tyrimo rezultatų mokslininkas nusprendė atlikti eksperimentą ir su aukščiausio lygio intelektualais – Nobelio premijos laureatais. Tyrimai tik patvirtino gamtos dėsnių besąlygiškumą: kvailių procentas tarp Nobelio premijos laureatų buvo toks pat.
Kad ir kaip sunku patikėti, daugybė atliktų eksperimentų tik patvirtina šio dėsnio gelžbetoninę tiesą.
Šiam dėsniui neprieštarauja ir feministės, kadangi kvailų moterų procentas nėra didesnis nei vyrų.
Trečiojo pasaulio šalių gyventojai gali pasiguosti tuo, kad ir išsivysčiusios šalys pagal šį dėsnį pasirodo ne tokios jau ir išsivysčiusios.
Antrojo dėsnio išvados nedžiugina: ar jūs suksitės Britanijos aukštuomenėje, ar iškeliausite gyventi į Polineziją, užsidarysite vienuolyne ar praleisite likusį gyvenimą kazino, parsiduodančių moterų apsuptyje, jums visur teks susitikti su tokiu skaičiumi idiotų, kuris visada viršys jūsų lūkesčius (pirmas kvailumo dėsnis).
Trečias kvailumo dėsnis:
Kvailys – tai žmogus, kurio veiksmai neša nuostolius kitam žmogui arba žmonių grupei, tačiau neteikia jokios naudos ir pačiam veikiančiajam subjektui ar net kenkia jam pačiam.
Pagal trečią dėsnį žmonės skirstomi į prasčiokus (P), protingus (I – išmintingi), banditus (B) ir kvailius (K).
Jeigu Petras atlieka veiksmus, dėl kurių jis pats patiria nuostolius, bet duoda naudos Vytautui, tai jis priskiriamas prasčiokams (P zona).
Jeigu Petras veikia taip, kad tai naudinga ir jam ir Vytautui,– jis išminčius ( I zona).
Jei Petras atlieka sau naudingus veiksmus, bet dėl to nukenčia Vytautas, tai Petras – banditas ( B zona).
Ir pagaliau, jei Petras pagal abi koordinates veikia minuse, tai jis – kvailys ( K zona).
Nesunku įsivaizduoti, kokius nuostolius gali padaryti kvailiai, patekę į valdymo struktūras ir turėdami tam tikrus politinius ir socialinius įgaliojimus.
Bet reikėtų atskirai aptarti, kas labiausiai daro kvailį pavojingu.
Kvailių veikla yra labiausiai pavojinga todėl, kad racionalūs žmonės sunkiai gali atspėti kvailio elgesio logiką. Protingam žmogui nesunku prognozuoti bandito veiksmus, nes banditas elgiasi racionaliai, nes siekia naudos sau, o be to jis nepakankamai protingas, kad sugebėtų sąžiningai užsidirbti.
Banditas prognozuojamas, todėl nuo jo nusikalstamos veiklos lengviau apsisaugoti. O kvailiai neprognozuojami, nes jie kenkia be priežasties, be tikslo, be plano ir dažnai pačioje netikėčiausioje vietoje, ir netinkamiausiu laiku. Jūs tiesiog neturite galimybių atspėti, kada ir kur smogs idiotas, nes jis tiesiog „randominio“ elgesio sutvėrimas, be jokių protingų taisyklių.
Todėl kvailių atakos visada, kaip taisyklė, būna netikėtos. Netgi tada, kai ataka jau tampa akivaizdi, nuo jos sunku apsiginti, nes ji neturi jokios racionalios eigos.
Ketvirtas kvailumo dėsnis:
Nekvailiai visada nepakankamai vertina kvailių griaunamąjį potencialą.
Nekvailiai linkę vis pamiršti, kad turėti reikalų su kvailiu bet kur, bet kada ir bet kokiomis aplinkybėmis reiškia daryti klaidą, kuri brangiai kainuos.
Zonos P prasčiokai paprastai nesugeba suvokti zonos K kvailių keliamo pavojaus ir tai savaime suprantama. Stebina tai, kad kvailių pavojų nepakankamai vertina ir protingi ir banditai. Kvailio bendrijoje jie atsipalaiduoja ir gėrisi savo intelektualiniu pranašumu užuot skubiai mobilizavęsi, siekdami sumažinti nuostolius, kuriuos patirs kvailiui kažką iškrėtus. Įprasta manyti, kad kvailiai kenkia tik patys sau.
Nepainiokite kvailių su apgailėtinais prasčiokais. Niekada nebendradarbiaukite su kvailiais, tikėdamiesi naudingai jais pasinaudoti. Jeigu jūs taip elgsitės, tai tik patvirtins, kad jūs nesuprantate kvailumo prigimties.
Taip jūs tik suteikiate kvailiui veikimo laisvę ir galimybę pridaryti jums daugiau nuostolių.
Penktas kvailumo dėsnis:
Kvailys – pats pavojingiausias asmenybės tipas.
Vadinasi; kvailys pavojingesnis už banditą. Idealaus bandito veiklos rezultatas – gėrybių perėjimas nuo vieno žmogaus pas kitą.
Iš esmės, dėl to visuomenei nei šilta, nei šalta. Jeigu visi tos bendruomenės nariai būtų idealūs banditai, ši bendruomenė tyliai pūtų, bet jokių katastrofų joje neįvyktų.
Visa sistema kryptų į vertybių perėjimą tiems, kurie dėl to atlieka daugiau veiksmų. Ir kadangi visi būtų idealūs banditai, sistema džiaugtųsi stabilumu. To geras pavyzdys būtų šalys, kuriose valdžia korumpuota, o piliečiai pastoviai pažeidinėja įstatymus.
Bet situacija smarkiai keičiasi, kai į sceną išeina kvailiai. Jie pridaro nuostolių patys iš to neturėdami jokios naudos. Vertybės naikinamos, visuomenė klimpsta į nepriteklius.
Istorija patvirtina, kad šalis progresuoja tada, kai valdžioje yra pakankamai protingų žmonių, kurie pajėgūs sulaikyti kvailius nuo aktyvių veiksmų, taip neleisdami jiems sunaikinti tai, ką sukuria protingieji.
Kvailių tiek pat ir regresuojančioje šalyje, tačiau valdžios viršūnėse pastebimas kvailų banditų skaičiaus augimas, o tarp likusios visuomenės dalies daugėja naivių prasčiokų.
Toks santykių pasikeitimas stiprina kvailių veiklos destruktyvias pasekmes ir visa šalis ritasi žemyn.

(Vertimas į lietuvių kalbą kitame puslapyje)

The New York Times

LITHUANIAN LANGUAGE

By Theodore S. Thurston

The Lithuanian language, whatever its antiquity, is of a wonderful structure, more perfect than either Sanskrit or Greek, more copious than Latin, and exquisitely refined than any of these three. Yet, Lithuanian bears to all of them a stronger affinity than could have been produced by nature, not only in the roots of verbs, but also in forms of grammatical structure and the morphological construction of words. So strong is this affinity that any philologist can see very clearly that Sanskrit, Greek and Latin must have sprung from a common source, Lithuanian.

There is a similar reason for supposing that the Heruli, Rugians, Goths, Old Prussians, and Latvians, and their language, had the same origin, for they were ancient Lithuanian people.

Scholars have recognized the Lithuanians as exponents of the primitive Aryan culture and civilization. Renowned philologists have agreed that the Lithuanian is not only the oldest language in the world today, but the language used by Aryans before the invention of evolution of Sanskrit. The antiquity of Lithuanian language and its grammatical structure place it in the same period with the oldest Sanskrit – 2000 B.C. or earlier.

Lithuanian is a Proto-Aryan, and to the renowned linguists, it was known to be unwritten language in Europe for many centuries. However, recent linguistic investigations have definitely proven that the Lithuanian language was written even before the Christian era, though how far before it is difficult to determine with any degree of accuracy. But from the linguistic evidence and ancient writings in India and Persia, it is possible to assume that Lithuanian language must have been written as far back as one thousand years ago before the birth of Christ.

The richest cultural heritage of the Lithuanian people is their language, which represents one of highest achievements of all mankind. It surpasses all other European languages in its antiquity, the purity of its sounds, and its wonderful grammatical structure. It can be clearly seen, by a study of the highest developed grammar and the natural and beautiful sounds of their language, that the Lithuanians indeed possessed a creative genius in a very early era of our civilization. The vowel system of the Lithuanian language is the most ancient in its style. It antedates Sanskrit, Latvian, Greek and Latin in that order.

According to linguistic palaeontology, it is true that of all languages, only Lithuanian has preserved the purity of the primitive Aryan speech from that remote period of antiquity to the modern age. Many ancient languages have vanished long ago from the knowledge of mankind; however, the Lithuanian language is like an ancient monument of white marble – it still stands untarnished after many centuries of man’s long history.

The morphology of the Lithuanian language clearly reveals to us many unsolved historical mysteries of ancient civilization, significantly expands the horizon of linguistic science and broadens mankind’s knowledge of his dark past. The discovery of the remarkable similarity of the Lithuanian language to Avesta (Old Persian) and Sanskrit has clearly opened new frontiers in the field of linguistic science according to the conclusions of comparative morphology. Moreover, the morphology of the Lithuanian language definitely proves that the ruling class, or the kings of the ancient Hittite (Gittitis) nation, had surnames similar to Lithuanian surnames. The renowned English scholar, Robert G. Latham, was absolutely correct when he said „…There is more in language than in any of its productions…”

Today the world would be far richer in its culture if Lithuania were independent, because the Lithuanian nation represents not only the Proto-Aryan civilization and culture, but also has the richest treasure in the world – its ancient beautiful language.

The Lithuanian language has extolled for its antiquity and beauty, and for its great importance in the field of comparative philology not only by the renowned linguistic scholars, but also by the greatest philosopher of all, Immanuel Kant. The following fragmentary quotations from eminent linguistic scholars will show the value and importance of the Lithuanian language to the culture of the world. Benjamin W. Dwight, in the book Modern Philology, very strongly emphasizes the great value of the Lithuanian language in the field of linguistic science. He comments on the Lithuanian language as follows:

„Of all European languages, the Lithuanian has the greatest number of affectionate and diminutive terms, more than the Spanish or Italian, even more than Russian, and they can be multiplied almost indefinitely by adding them to verbs and adverbs as well as adjectives and nouns. If the value of a nation in the total sum humanity were to be measured by the beauty of its language, the Lithuanian ought to have the first place among the nations of Europe”

The eminent English linguistic scholar Isaac Taylor, in his book The Origin of the Aryans, make a very interesting and important comment on the Lithuanian language. He states that the Aryan civilization must have been in the Lithuanian region. He comments as follows:

„It may be surmised that if we possessed a Lithuanian literature of a date contemporary with the oldest literature in India, it might be contended with the greater reason that the cradle of the Aryan language must have been in the Lithuanian region”

According to the renowned English scholar, Robert G. Latham, the Lithuanian language has a stronger affinity to the Sanskrit language than all other languages in the world, living or dead. In his book Descriptive Ethnology, he comments on the Lithuanian language as follows: „Now, without doubt, the affinities of the Sanskrit are closer with the Lithuanian than with any other language on the face of the earth.”

The importance of the Lithuanian language was recognized also by greatest philosopher of modern times, Immanuel Kant (1724-1804), who was born in Prussian Lithuania and had a thorough knowledge of the Lithuanian language. In his preface to a Lithuanian and German Dictionary, he wrote that the Lithuanian language deserved the protection of the state. His comment on the Lithuanian language has a great historical significance, because his comment is authoritative and reliable. He was not only a philosopher, but also linguist. He comments on the Lithuanian language as follows:

„As a matter of fact, no other language in the world has received such praise as the Lithuanian language. The garlands of high honour have been taken to Lithuanian people for inventing, elaborating, and introducing the most highly developed human speech with its beautiful and clear phonology. Moreover, according to comparative philology, the Lithuanian language is best qualified to represent the primitive Aryan civilization and culture”.

Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą.

http://aistis.eu
Antanas Jokubavičius

Ar laisvė brangi? Kas ją gali įvertinti?… Vergas?…

Laisvu būti sunku, tai jau tūkstančius metų žinomas faktas. Daug paprasčiau likti vergu, ypač jei tavo šeimininkas protingas ir ~ žmogiškas; daryk tai, ką tau liepia ir gyvenk be rūpesčių, dėl nieko nesukdamas galvos.

Gauk pastogę, maistą, apdarą. Svarbiausia – apie nieką negalvok, niekuo nesirūpink.

Žinok, kad tu už nieką neatsakai. Už tave viską sprendžia kiti. Ir visada atsimink, kad, nors tu ir vergas, tarp tavęs ir šeimininko egzistuoja tam tikra, nerašyta sutartis: tu jo besąlygiškai klausai, o jis patenkina visus tavo gyvybiškai svarbius poreikius.

Aišku, tau teks tų gėrybių palaukti – norinčių daug, eilės didelės. Ir gavęs eilinę gėrybių porciją galbūt nusivilsi jų kokybe, kiekiu. Bet juk daugelis dar nė to negavo…

Laisvam žmogui tikrai daug sunkiau. Jis viską turi spręsti pats. Kaip tvarkyti savo gyvenimą, kada ką rinktis, kaip ugdyti ir auklėti savo vaikus… Jis supranta, kad laisvė uždeda jam sunkią pareigų ir atsakomybės naštą.

Jis puikiai suvokia skirtumą tarp „… kai mato – rimtai dirbu, kai nemato – tinginiauju…“ ir tikros laisvės, kai visada elgiesi taip, kaip turi elgtis laisvas žmogus, visada pats atsakai už savo poelgius, už savo gyvenimą, savo šeimą, savo Tėvynę, savo Žemę!…

Juk ir šiandien vis dar minios vergų virkauja, kad „Landsbergis sugriovė fermas“.

Laisvų žmonių sutikti tenka retokai, bet jie Landsbergiui jeigu ir priekaištauja, tai tik dėl sugadintų veidrodžių… 🙂

LIETUVIŲ KALBA (vertimas iš anglų k.)

Apie ją rašo “The New York Times”dienraštis.

Theodore S. Thurston

Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėje konstrukcijoje. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos.

Dėl panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai, rugiai, gotai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai.

Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas – 2000m. pr.m.e. arba dar anksčiau.

Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad ji buvo šnekamoji – nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį šimtmečių. Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai įrodo, kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės erą, nors kaip seniai prieš krikščionybės erą yra sunku nustatyti. Bet remiantis ligvistiniais įrodymais ir senoviniais raštais Indijoje ir Persijoje, galima manyti, kad lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą.

Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Ji yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.

Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų. Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos.

Lietuvių kalbos morfologija aiškiai mums atskleidžia daug neišaiškintų senovės civilizacijos istorinių paslapčių, žymiai išplečia lingvistikos mokslo horizontus ir praplečia žmonijos žinias apie jos dar neatskleistą praeitį. Atradimas lietuvių kalbos stebėtino panašumo su avesta (senąja persų kalba) ir su sanskritu akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje, remiantis lyginamosios morfologijos išvadomis. Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad valdančioji klasė arva senovės hititų ( Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių. Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham buvo absoliučiai teisus, kai jis pareiškė: “Pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose…”

Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią brangenybę pasaulyje – savo senovinę gražią kalbą.

Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos didelės reikšmės lyginamosios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų – Imanuelio Kanto. Sekančios fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą pasaulio kultūrai.

Benjamin W. Dwight savo knygoje Modernioji filologija (Modern Philology) labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui. Jis taip sako apie lietuvių kalbą:

“Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi didžiausią skaičių maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau, negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų, ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių. Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta turėtų užimti pirmą vietą Europos tautų tarpe”.

Įžymus anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje Arijų kilmė (The Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą. Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyvenamose vietose. Jis komentuoja taip: ”Galima spėlioti, kad, jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to laikotarpio, kaip seniausia indų literatūra, galėtume su didesniu tikrumu teigti, kad arijų kalbos lopšys turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje”.

Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kuri kita, gyva ar mirusi kalba pasaulyje. Savo knygoje Aprašomoji etnologija (Descriptive Ethology) jis taip išsireiškia apie lietuvių kalbą: “Be abejonės sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra didesnis, negu bet kokia kita kalba šioje Žemėje”.

Lietuvių kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas Immanuel Kant (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose (Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą. Savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno (Lithuanian and German Dictionary) pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno būti valstybės apsaugoma. Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritetingas ir patikimas. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas. Jis taip komentuoja apie lietuvių kalbą: “Ištikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai”.

Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą.

http://aistis.eu
Antanas Jokubavičius

` Pamąstymai apie Žemaitijos (ir ne tik) istoriją

Atitinkamo (skystoko) lygio veikėjai, kūrę „žemaičių partiją“ ar „žemaitišką“ rašliavą su latviškais rašmenimis, patys to nesuvokdami (bent jau kai kurie, tikiuosi) diskredituoja Žemaitiją kitų, nedaug su tais dalykais susipažinusių, nors gal visai protingų žmonių akyse.

Tiesą pasakius, keista, kad, kai kurie, atrodo gana kultūringi ir išsilavinę žmonės, aktyvūs Žemaičių kultūros draugijos nariai ir kiti, gana entuziastingai prisideda prie tų „juodų darbų“.

Atrodo, užtektų pasiieškojus paskaityti tokių tikrai žymių žemaičių, kaip Mikalojus Daukša, vėliau Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, raštus ir nesunkiai įsitikintume, kad tie protingi, dori žemaičiai dorai darė savo darbą, ne stengdamiesi kažkuo nustebinti pasaulį, bet… geriausiai, kaip jie mokėjo ir suprato, pasitarnauti savo tautai, jos paprastiems žmonėms. Ar ne todėl jų raštuose nerasi nei latviškų raidžių, nei „superžemaitiškų“ žodžių ar išsireiškimų.

Keletas ištraukėlių iš Mikalojaus Daukšos „Katekizmo“:

„O kas peržengia šitą (pirmą) prisakymą?” Mokytinis: „Šitie ypačiai, kurie garbina ugnį, žemyną, gyvates, žalčius, perkūną, medžius, Medeines, kaukus ir kitus biesus; ir anie, kurie žyniauja, buria ir t. t.”…

„…Tūkus daiktus turime rašte š[ventame], išg kurių didumą tos dienos viešpaties pažint ir išvyst galime. Nes pirma didė anoji diena drin [= dėl] didumo ženklų, kurie ją pralenks: nes dangus pasikrutins, saulė užutems, mėnuo krauju pavirs, žvaigždės iš dangaus puldinės; oras žaibais ir perkūnais, debesys griaudimu ir braškėjimu, marios ūžimu, žemė lumpėjimu [ = drebėjimu], gyvis, išėjęs išg girių, staugimu, kaukimu, baubimu taip baisūs bus, kad žmonės nuog baimės taip didžių, taip stebuklingų ir nepajunkusių [= nepaprastų] daiktų nemintų [= neišmanydami, ką daryti] džiūt ir salpt turi…”

Taip prieš daugiau nei 400 metų rašė M. Daukša. Šie jo raštai buvo laikomi žemaitiškais…

Nereikia didelio įžvalgumo norint suprasti, kad jo raštai daug panašesni į šiandieninę lietuvių bendrinę kalbą, nei į „superžemaitiškus“ A. Kontrimo ir panašių veikėjų užrašus „Telšē“…

Pasiieškokime ir paskaitykime Simono Daukanto žemaitiškus raštus… Štai trumpa ištraukėlė iš knygos „Būdas Senovės Lietuvių, Kalnėnų Ir Žemaičių“:

„…Vieni dar žemaičiai sekė senovės būdą, ir taip Lasickis rašo tyčiodamos, jog Žemaičių jomylistos metuose 1564 sėtinius kepę savo namuose ir už visų didžiausią skaninį turėję. Lygia dalia motriškosios nenorėjo dar niekaip senovės nuometų nuo galvos savo mesti, noris kitą apdarą kaitė kaip tinkamos, todėl didžiai vėlai dar baltomis galvomis vadinos nuo savo baltų nuometų, ir kad vyrams nebtiko toks jų apdaras, jos vis jiems tarė: „Tai, mūsų nuometus regėdami, varnai nelekia į jūsų pūrus, tardami, jog čia dar senovės lietuviai tebgyvena, nes kad nukris nuometai nuo mūsų galvų, tad jūs nebatginsit jų su savo skaleliais nuo savo pūrų ir sėsit juos ne sau, bet varnams.”

Tais laikais, daugelis Lietuvos gyventojų žinojo, kad tai žemaitiški raštai, žemaitiškos knygos.

Ar mąstančiam žmogui tai ne pakankamas įrodymas, kad nežiūrint to, jog turime daug skirtingų žemaičių kalbos dialektų, rašė žemaičiai gražiai ir beveik ta kalba, kuri dabar oficialiai laikoma lietuvių bendrine kalba.

O be to, reikėtų nepamiršti, kad tais laikais žemaičiais save laikė ir daugelis tų, kurie dabar įvairių „žinovų“ pastangomis tapo aukštaičiais ar dar kažkuo…

Nei Mindaugas, nei Gediminas, nei vėlesni Lietuvos didieji kunigaikščiai niekada nesisavino Žemaitijos.

Tiesa, Vytautas Didysis, žinodamas, kad kai kurie Vakarų Europos plėšikų ordinų vadai nelabai susigaudo, kas čia kam priklauso, siekdamas savo tikslų ne kartą „geranoriškai“ atidavė Žemaitiją kryžeiviams. Bet visi žemaičiai puikiai žinojo, kad jie turi savo garbingą žemaičių karalių, kuris neprekiauja savais žmonėmis ir nekreipdami dėmesio į įvairiausių perėjūnų susitarimus, nesvyruodami gynė savo gimtąjį kraštą nuo bet kokių plėšikų, nesvarbu iš kurios pusės jie beateitų.

Vėliau Vatikano vadovaujami inkvizitoriai labai kruopščiai stengėsi sunaikinti visą rašytinę medžiagą apie tai, kaip anksčiau gyveno žmonės tuose dabartinės Lietuvos, Gudijos, Rusijos, Ukrainos kraštuose. Tai buvo daroma tam, kad būtų lengviau pateisinti baisias, negailestingas nekaltų, taikių žmonių, vaikų, moterų žudynes. Todėl tų ilgus šimtmečius žiauriai niokotų kraštų gyventojus buvo stengiamasi pavaizduoti žiauriais, nekultūringais barbarais, pagonimis…

Tie, kas nelabai sugeba kitais būdais „prisikasti“ iki tikros sakykim Žemaitijos istorijos, atidžiau pasiieškoję dar net šiandien gali rasti išlikusios rašytinės sąžiningesnių Vakarų Europos kronikininkų informacijos apie tai, kaip kai kurie, kad ir labai reti, tarp tų plėšikų gaujų pasitaikę krikščionių misionieriai – idealistai, keliavę į mūsų kraštus ne tiek plėšikauti ir žudyti, kiek naiviai patikėję tomis viešai deklaruojamomis kilniomis idėjomis, stebėdamiesi, kad jų pamatyta tikrovė visiškai priešinga tam, ką jie buvo anksčiau girdėję apie žemaičius, pavadino Žemaitiją šventa žeme!

Kodėl?… Todėl, kad jie patys įsitikino, jog čia gyvenę žmonės elgėsi su visais labai garbingai, brangino savo žodį. Jų žodžiai nesiskyrė nuo veiksmų, niekada nemeluodavo, nevartojo JOKIŲ alkoholinių gėrimų, nepaleistuvavo.

Aišku, tokie atsiliepimai negalėjo patikti Vatikanui, organizavusiam mobilizacijas ir masinius plėšikiškus žygius, kurių pagrindinis tikslas buvo plėšti, žudyti žmones, per kitų žmonių kraują ir kančias kraunantis vis didesnius turtus, o tuo pačiu stiprinant savo įtaką ir valdžią pasaulyje.

Todėl centrinėse didžiausių Europos miestų aikštėse ilgai liepsnojo didžiuliai laužai. Juose buvo masiškai deginamos knygos, rankraščiai, laiškai, kuriuose galėjo būti bent užuominų, nepatogių Vatikanui.

Todėl ir šiandieniniai istorikai (bent jau jų didžioji dauguma) mieliau sutinka su per ilgus šimtmečius įpiršta nuomone, kad mūsų kraštų istorija prasideda gal prieš tūkstantį, gal kiek daugiau metų, o iki tol čia gyveno nekultūringi, laukiniai barbarai, kvaili pagonys, garbinę medžius ir nesugebėję susiorganizuoti valstybės, kariuomenės, susikonstruoti ginklų, pasistatyti pilių… Tai daug lengviau ir patogiau, nei ieškoti negausios išlikusios informacijos ir pasistengti sudėlioti tikresnį, pagrįstą rimtais argumentais ir nepaneigiamais įrodymais, tačiau visiškai kitokį, nei dabartinis labai išpopuliarintas ir daugeliui galingųjų, įtakingųjų priimtinas, vaizdą apie tuos senesnius laikus. Apie mūsų protėvių daug ilgiau nei kokioje Indijoje ar Kinijoje, o tuo labiau nei Egipte ar Romoje išlaikytą aukštą kultūrą, išmintį, harmoningo pasaulio suvokimą.

Todėl šiuolaikinio vis labiau nuodijamo, „sintetizuojamo“ pasaulio gyventojui įkyriai, nuo mažens peršama nuomonė, kad Egipte prieš 5000 metų buvusi „labai aukšta“ kultūra, išvystyti mokslai, nes jie sugebėjo pastatyti niekam nereikalingus, iracionalius akmeninius griozdus – piramides, kurios stovi iki šių dienų, pavertė smėlio dykumomis didžiulius faraonų laikais dar žaliavusius, žydėjusius žemės plotus.

Kiekvienam mąstančiam žmogui, sugebančiam atitrūkti nuo įpirštų stereotipų, labai nesunku būtų padaryti kiek kitokias išvadas…

Kai valdančiųjų turtingųjų engėjų saujelės lėbavo ir paleistuvavo, jų pavergtos tautos, kad iš dyko buvimo neprisigalvotų ko nors „negero“ buvo priverstos statyti tokius niekam nereikalingus griozdus, kaip Egipto piramidės, Didžioji kinų siena, neįsivaizduojamų dydžių akmeninės Babilono sienos, gal kiek gražesni „Semiramidės sodai“…

Tuo tarpu žemaičiai, kiti baltai, slavai nekūrę vergovės, gyvenę laisvi, sąmoningai tausoję ir puoselėję savo gamtą, bent kelis tūkstančius metų ilgiau sugebėję išgyventi harmonijoje su gamta, nepalikę savo ainiams jokių nereikalingų šiukšlių, kurios nesunaikinamos per tūkstančius metų, šiandieninių „kultūringų“ mokslinčių be jokio sąžinės graužimo „tituluojami“ nekultūringais, puskvailiais barbarais…

Nors to meto dainiai kiek kitaip vertino tų laikų valdovus, jų supratimą, išmintį. Štai Mikalojus Husovianas apie 1475 – 1485 metus lotyniškai parašytoje „giesmėje apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ Vytautą Didįjį apibūdina kaip kaimynų gerbiamą, Europoje ir Azijoje žinomą valdovą, pergalingą karvedį, teisingą ir nusikaltėliams negailestingą teisėją, gamtinių krašto išteklių naudą suprantantį ir ja visokeriopai pasinaudoti gebantį šeimininką.

Tai va, kas paprastam kaimo žmogeliui, neapsiginklavusiam jokiais istorijos žinovo titulais, tačiau išdrįsusiam suabejoti kai kuriais „visiems žinomais“ tų garbiųjų profesorių teiginiais, galėtų įtikinamai, kad ir „moksliškai“ paaiškinti:

Kodėl pavyzdžiui Aleksandras Makedonietis (ar ne ką mažiau garsūs jo pirmtakai), subūręs didžiulę, galingą armiją, ieškodamas garbės, turtų ir derlingų žemių, galinčių dosniai pamaitinti jo valdinius, švaistydamasis ietimis ir kalavijais nusibeldė net iki tolimosios Indijos, tačiau neužkariavo, nepavergė visai greta esančių, net iki šiol derlingomis, nenualintomis išlikusių dabartinės Moldovos, Ukrainos, Gudijos žemių, kur gyveno „neorganizuoti, beveik neginkluoti laukiniai barbarai“?…

Kodėl visą Europą nuo mongolų – totorių užkariavimo gelbėjo ne tie išgarsinti, kryžiais ir kalavijais pasipuošę, vyskupų pergalėms laiminami riteriai, o… žemaičių ir lietuvių „barbarų, pagonių“ ne tokia skaitlinga ir menkiau ginkluota kariuomenė?

Kodėl kai kuriose, jau seniau apkrikštytose slavų žemėse Žemaitijos ir Lietuvos kariai „nekrikštai“ buvo sutinkami kaip išvaduotojai (kai kur atmintį apie tai vietiniai žmonės išlaikė iki šių dienų).

Kodėl nė vienas šiuolaikinis, labai išsilavinęs kunigas neįvardino man nė vienos, nė mažiausios šalelės pasaulyje, kur apkrikštyti žmonės tapo laimingesni?…

Kodėl patys žiauriausi pasaulio karai vyko (ir tebevyksta) tuose „aukštos kultūros“ kraštuose, vadinamuose pasaulio kultūros lopšiu? Kraštai, iš kurių kilo šiuo metu galingiausios, daugiausiai žmonių pavergusios ir pražudžiusios žydų, krikščionių, musulmonų… religijos.

Ar tikrai didesnės kultūros ir blaiviau mąstančiu laikytinas tas, kuris nukerta mūsų protėvių „barbarų“ šventu laikytą ir be reikalo nekirstą ąžuolą ar kedrą, nutašo iš jo kryžių, ir tada suklumpa prieš jį, kaip prieš šventą?…

Kodėl mokslinčiams net šiandien nelabai rūpi tokie mums visiems gyvybiškai svarbūs gamtos saugojimo, jos puoselėjimo klausimai, kuriuos su skausmu jau senokai kėlė įžvalgesni poetai, rašytojai?

Štai Antanas Baranauskas su širdgėla rašė: „…visa prapuolė, tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko…“

Arba jau mūsų laikų rusų įžymybė Vladimiras Vysockis:

Лукоморья больше нет,

„Lukomorjo ąžuolų nebeliko net kelmų.

Tinka ąžuolas parketui, stalams.

Bet su kirviais ant pečių ėjo vyrai iš namų

Ir iškirto juos grabams, ne lopšiams…“

Tiems, kas supranta rusiškai, pateikiu posmelį originalo kalba:

Oт дубов простыл и след.
Лукоморья больше нет, Дуб годится на паркет, – так ведь нет:
Выходили из избы здоровенные жлобы,
Порубили те дубы на гробы.

Apgailėtini nesusipratėliai su žemaičių partijomis, istorijos iškraipymais ir panašiais išmislais tik atitolina žemaičius nuo tikros istorijos ir… nuo jos tikrai didžios ateities kūrimo. Bet tik atitolina! Tas teisingas ir didis projektas juda į priekį. Ir jį įgyvendinus džiaugsis ne tik žemaičiai, ne tik visa Lietuva, bet ir Europa, ir net dar plačiau. O tuos, kurie įdės savo teigiamą indėlį į šį projektą, jų vaikaičiai minės su pasididžiavimu ir dėkingumu.

Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą.

Sample Page

Antanas Jokubavičius

Ateik, duosiu 100 eurų! Metų sensacija [arba kaip padėti stokojančiam žmogui?] 1. Klausimai pamąstymui: a) Ar esi susimąstęs apie tai, kuo dažniausiai skundžiasi virš 90% Žemės žmonių? b) Ar žinai, kad pasaulyje yra prigaminta visų žmonėms reikalingų gėrybių dvigubai daugiau, nei gali sunaudoti žmonija? c) Ar teko girdėti apie tai, kad pinigų pasaulyje yra kelis kartus daugiau nei kainuoja viso pasaulio gėrybės? d) Įsivaizduok, kad turi neribotą valdžią. Ką darytum, kad kuo daugiau žmonių būtų laimingesni? Kaip padėtum labiausiai stokojantiems, besiskundžiantiems? e) Kaip kažkas (kad ir turtingiausias žmogus) galėtų padėti Tau? (Įsivaizduok; jis nori tau padėti; pinigais, patarimais, pažintimis, konsultacijomis… Jis turi pakankamai išteklių. Bet va, kaip jis turėtų sužinoti, ko Tau reikia? Kaip turėtų surasti Tave, Tavo telefono Nr., e-paštą, kad galėtų su tavimi susitarti, kaip geriausiai Tau padėti?) Prašau,– labai rimtai pamąstyk d ir e klausimais, atsakyk į juos, užsirašyk atsakymus prieš skaitydamas toliau. Tai labai svarbu Tau! 2. Pakalbėkim: Ar atspėjau?… Ar į klausimą „a“ atsakei, kad dažniausiai žmonės skundžiasi, jog trūksta pinigų? Nors paklausus, ką pirmiausia pirktų, jeigu staiga gautų pinigų, dažniausiai nežino konkretaus atsakymo… Bet juk punkte „c“ teigiama, kad pinigų yra keleriopai daugiau nei žmonės gali išleisti?… Atrodo, turėtų būti nesunku paimti pinigus iš ten, kur jų daug ir padalinti tiems, kuriems jų trūksta? Ar tikrai? Ką darytum, jeigu Tau duotų, tarkim šimtą tūkstančių eurų ir lieptų padalinti juos penkiems stokojantiems? Įsivaizduok; tavo sąskaitoje šimtas tūkstančių eurų. Ką darai? Kam padalini pinigus? Apie savo šeimą pamiršk,– pusę tos sumos leidžiama pasiimti Jūsų šeimai, o likusius reikia padalinti 5 svetimiems žmonėms. Eisi į gatvę ir šauksi: „kam reikia pinigų?“… Dar kas primuš, norėdamas visus pasigriebti sau. Juk pasitaiko… O ir su savimi tokią krūvą pinigų ne kiekvienam drąsu nešiotis?.. Be to reikėtų pasirūpinti, kad tie netikėtai gauti pinigai dar labiau neapsunkintų žmonių gyvenimus… Štai vienas gali prasigerti, sugrius šeima, vaikai nelaimingi… Kitas gal automobilį galingesnį nusipirks, o proto, atsargumo ne per daugiausiai; gali suluošinti ar pražudyti kitą žmogų, pats susiluošinti. Užuot padarę kelis žmones laimingesniais, dar padauginsim nelaimių. Negerai… Pasikviesi svetimus žmones į namus, pavaišinsi kava, o tada, pakalbėjęs nuspręsi, kiek kuriam duoti? O tu pabandyk pasikviesti? Kaip kviesi? Ką jam sakysi? Ar patikės? O jei Tave kas nors taip pakviestų, ar patikėtum? Ar eitum?… Turtingi žmonės darė bandymus. Niujorke bandė gatvėje dalinti praeiviams 100$ banknotus. Be jokių reikalavimų, eina pro šalį žmogus ir duoda jam 100$… Vos ne pusei praeivių nepavyko įsiūlyti pinigų! 3. negi tikrai milijoną lengviau uždirbti nei padalinti? Turbūt nemanai, kad milijoną uždirbantis dirba 1000 kartų daugiau už tą, kuris uždirba tik 1000? Taigi, turtingi žmonės moka lengvai ir greitai uždirbti pinigus. O kaip, nors dešimtąją savo uždarbio dalį padalinti tiems, kuriems jų labai reikia? Juk ir Biblija ragina dešimtadalį paaukoti. O gal tikrai turi gerą idėją, kaip tai padaryti?… Parašyk. Sumažinsim galvos skausmo ne vienam turtingam žmogui. Ir aš klausiu visai rimtai! Nežinai?… Vienas pažįstamas siūlė tai daryti per loterijas. Bet pagalvok. Tūkstančiai žmonių (dažniausiai neturtingų) sudeda pinigus, kad vienas, gal mažiausiai jų vertas, gautų pusę tos sumos, o kitą pasiimtų loterijos organizatoriai… Žodžiu – nei kukū, nei į debesis… Nemanyk, kad čia niekus paistom. Ar žinai, kiek Bilui Geitsui prisireiktų laiko, jeigu užsimanytų išdalinti visus savo pinigus?… Kasdien išdalindamas po 1 milijoną dolerių, kol išdalintų visus jis turėtų užtrukti 218 metų! Pagalvok, ką tai reiškia! Juk jis išvis gyveno dar ne ką daugiau 60 metų. Vadinasi, net skaičiuojant nuo pat kūdikystės, jo kiekvienos dienos vidutinis uždarbis buvo virš 3mln. dolerių! Kaip matome, uždirbti jam sekasi geriau, nei išdalinti. 4. Ar nueitum kilometrą? Ar nueitum kilometrą pasiimti vieno euro?… O dėl 10€ ar nueitum? O dėl 100€?… Kiek kartų nueitum kilometrą, kad pasiimtum po 100€?… 5. Kas ieško – randa Vienas sėkmingas Europos verslininkas visgi surado gerą būdą, kaip kuo teisingiau padalinti pinigus tiems, kam jų tikrai reikia ir… kas nors šiek tiek jų vertas. Idėja gana paprasta (ir beje, puikiai veikia). Esmė panašiai tokia: Tu gauni pakvietimą. Susitari su tuo žmogumi, kada jums abiem patogu, nuvyksti pas tą žmogų ir jis Tau duoda 10€. Bet Tu gali pasilikti sau tik 5€, kitus 5€ turi išdalinti kitiems penkiems žmonėms (galima ir giminaičiams), kuriuos Tu pats iš anksto nurodysi. Kai tik atliksi šią užduotį, galėsi tuoj skambinti, tartis, kada vėl galite susitikti su tuo pirmuoju žmogumi (kad būtų trumpiau, pavadinkime sponsoriumi). Nuvyksti pas jį sutartu laiku ir gauni jau 100€, iš kurių 50€ pasilieki sau, likusius vėl išdalini tiems 5 žmonėms po 10€. Tolimesnis „žaidimas“ pavaizduotas lentelėje: Gavę nuo Tavęs po 10€ tie žmonės jau irgi gali pusę gautų pinigų išdalinti savo pažįstamiems. Tada ir jie galės gauti didesnes sumas. Ir taip toliau… Kas nesugebės išdalinti, didesnių pinigų negaus. Kaip matai iš lentelės, po 6 susitikimų su sponsoriumi Tu jau turi 555 555€ ir tiek pat esi išdalinęs savo 5 draugams, o jie pusę gautų pinigų išdalino savo draugams. Vienam šiai užduočiai užteks savaitės, o kitam gal prisireiks ir mėnesio. Sunku patikėti, kad tai galėtų vykti tikrovėje? Ar ne? O ką tai reikštų milijardieriui? Jis, su tavo pagalba išdalino gal dvidešimtąją dalį savo mėnesio pajamų. Ar jam tai daug?… O ką visa tai davė Tau?… Asmeniškai pats jau gavai virš pusės milijono eurų, pramokai sąžiningai dalintis, įgijai kelių žmonių (tame tarpe gal ir labai svarbių) pasitikėjimą. O juk sėkmingi, daug pasiekę žmonės patikimumą vertina labiau nei pinigus. Dabar prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo. Tau paskambino ~ pažįstamas žmogus, pasiūlė atvažiuoti pas jį, gal išgerti arbatos, o gal pažadėjo parodyti kažką įdomaus. Tu nuvažiavai pas jį sutartu laiku gal 5km ir gavai už tai tik 5€. Ir dar 5€ turėjai išdalinti savo pažįstamiems. Tave perspėjo, kad jeigu neišdalinsi – „biznis“ baigtas. Aišku, tuos penkis savo pažįstamus gali pasikviesti pas save, kad jie atvyktų patys, pasiimtų tuos pinigus. Vis geriau, nei tau lakstyti pas kiekvieną. Bet kaip prisikviesti? Paskambinsi ir pasakysi: „atvažiuok, duosiu tau 1€“? Ko gero jis tau pasiūlys 5€, kad daugiau jo tokiais niekais nebetrukdytum. Ar ne?… Tuo labiau, kad daugeliui jau tikrai spėjo įkyrėti kvietimai bendradarbiaujančių su įvairiausiais „Oriflame“, „Vision“, „Agel“, „Tianši“, „Amway“, „GNDL“, „Fohow“… Nesakau, kad visos čia išvardytos ir panašios kompanijos yra blogos. Tiek aš pats, tiek daugelis mano draugų seniai naudojame daugelį Amway gaminių ir esame jais patenkinti. Bet juk yra žmonių, kuriems vien užuomina apie tai sukelia alergiją. Tai ką daryti?… Kai kas siūlė atiduoti visą numatytą sumą iš karto. Taip, paskambinti ir pasakyti pažįstamam žmogui: „Atvažiuok, duosiu tau 100 000 eurų“ būtų solidžiau. Gal ir žmogus noriau važiuotų dėl tokių pinigų, jeigu sugebėtų patikėti. Bet kaip tada su dalinimosi pamokomis, su augančiu Tavo patikimumu? Iš kur jį nusipirkti?… 6. Kai turėsi atliekamą milijoną Kai pats turėsi atliekamą milijoną ir norėsi jį padalinti stokojantiems kažkaip kitaip, originaliau, galėsi pasėdėti, pasukti galvą, arba paskelbti geriausios idėjos konkursą. Bet kol jį uždirbsi, gal pasinaudok išbandytais metodais tų, kurie tai padarė. Tikrovėje mūsų naudojamas kelias dar truputį paprastesnis, nei aukščiau aprašyta schema. Nereikia kiekvieną kartą važiuoti pasiimti pinigų, beveik viskas sutvarkoma internetu. Aišku, kartais, kai labai norime padėti žmogui, kuris ir pats tikrai nori ir žino ko nori (apie tai pabaigoje trumpas, neišgalvotas vaizdelis iš gyvenimo), galima ir kompiuterį pamokyti įsijungti, ir e-pašto adresą padėti susikurti… Bet tai vėliau, o pradžioje darykime tik tai, kas paprasta, kas nė vieno neapsunkina, negąsdina. 7. To dar nebuvo ! ! ! Kartais dar sutinkame tokių „žinovų“, kurie vos išgirdę apie tinklinį marketingą tuoj ima šaukti, jog tai „piramidė“. Tokiems „visažiniams“ leiskime toliau būti „teisiems“, bet norintiems susigaudyti, trumpai paaiškinu: Nusikalstama finansine piramide laikoma tokia kuriama žmonių struktūra, kurioje aukštyn eina pinigai, o žemyn… tik pažadai. Žadama, kad ateityje žmogus už tuos pinigus gaus kažką vertingo. Tinklinis marketingas,– kai aukštyn eina pinigai, o žemyn atitinkamos vertybės, kurias žmogus paprastai įsigyja savo noru, neverčiamas (beje, čia kartais, nelabai rimtose kompanijose, pasitaiko ir šiokių tokių nukrypimų). O dabar žvilgtelėkime į mūsų aptariamą atvejį. Čia ŽEMYN keliauja pinigai!!! Ir kiekvienas žmogus pats sprendžia ką už juos pirkti. To dar nebuvo! Tai tikrai netelpa į jokius rėmus… Bet, gudresnis (ar tikrai?) tuoj įžvelgia „klastą“: „tie aukštesni gauna visada daugiau, o žemesniems tenka mažiau“… Pabandyk, mielas broli, sese, pamodeliuoti tokį variantą, kai patys didžiausi pinigai keliauja į apačią. Manau labai greitai įsitikinsi, kad tokia sistema neveiks. O lentelėje pavaizduota sistema veikia gana gerai. Tiesa, pradžia, kol įsibėgėja, turi tam tikrą slenkstelį, bet jis visai neblogai atsijoja tuos, kurie nori vien tik gauti, patys nepakrutindami nė piršto, nepasirūpindami, kad gautų ir kiti. O asmeninis augimas šios sistemos pagalba yra gana gerai užtikrinamas, tai ir pajamų augimas neribojamas. 8. Kaip dukart du ! Jau prieš daugelį metų A. Einšteinas pastebėjo, kad ~„atliekant tuos pačius veiksmus tikėtis kitokio rezultato yra kvailystė“. Kas bijo pokyčių, tegul užsiima ir toliau tuo, ką darė iki šiol. O kas jau pasiruošęs teigiamiems pokyčiams… Paprasta, kaip dukart du… Norite sužinoti daugiau, pasinaudoti reta galimybe, rašykite adresu imk100euru@gmail.com). Laiške parašykite savo: Trumpai parašykite apie save; kuo domitės, kuo užsiimate, ko tikitės ateityje… (sutikite, kad duodami tokią negirdėtą galimybę, norime nors truputį pažinti tą, kuriam duodame). Būtinai parašykite, kiek esate pažįstami su tinkliniu marketingu (MLM), jei bendradarbiaujate, tai su kokiomis kompanijomis, kokie pasiekimai… Gavę laišką greitu laiku atsiųsime Jums daugiau informacijos apie tai. Iki pasimatymo!     Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą. http://aistis.eu