Lauk su džiugesio ryta aušruos

Žaliuom, žydinčiuom, kvepuntiuom pėivuom

Vasarelė nubiega basa.

Pamojava rugielis palinkės,

Sutrumpiejė dėinelė ėlga.

Auksa kėlėmo takus nukluojės

Atlingava rodou par daržus.

Nešdams krežes ėr bolbės, ėr grybus,

Kad nebūtom nelaukts, įkyros.

No ėr kas, kad saulelė bešėlda

Kuožną dėiną sėlpniau ėr trumpiau.

Vobulielį, par vasarą šildyt’

Parnešk vakou, širdie bus šėlčiau.

Šaltas viejes atšvėlpusi žėima

Pu pusnim rodens auksą kavuos.

Nebijuok vakų leistė į kėimą;

Tegul atšal,– pasėlgs šėlumuos.

Tep ėr rek, kad nu maža išmuoktom

Laukt’ su džiugesio ryta aušruos.

Ėr laimings, dėinuos darbus nuveikės,

Apmąstytom rytuojaus planus.

Kada sausiou atejos su speigas

Mede snėigėnuom, zyliem žydies,

Tegul šaltis rauduonėn mums žondus,

Bet neleiskem paliestė širdies.

Ėr vasarie, nors pūgas dar ūbaus,

Bet saulelė onksčiau vės tekies.

Mes žėnuosem – kėilelė parliekus’

Išvadous viel srovelė versmies.

Untuons J.

Raine, 1999.11.08.