Džioge lauk aušruos |
Lauk su džiugesio ryta aušruos Žaliuom, žydinčiuom, kvepuntiuom pėivuom Vasarelė nubiega basa. Pamojava rugielis palinkės, Sutrumpiejė dėinelė ėlga. Auksa kėlėmo takus nukluojės Atlingava rodou par daržus. Nešdams krežes ėr bolbės, ėr grybus, Kad nebūtom nelaukts, įkyros. No ėr kas, kad saulelė bešėlda Kuožną dėiną sėlpniau ėr trumpiau. Vobulielį, par vasarą šildyt’ Parnešk vakou, širdie bus šėlčiau. Šaltas viejes atšvėlpusi žėima Pu pusnim rodens auksą kavuos. Nebijuok vakų leistė į kėimą; Tegul atšal,– pasėlgs šėlumuos. Tep ėr rek, kad nu maža išmuoktom Laukt’ su džiugesio ryta aušruos. Ėr laimings, dėinuos darbus nuveikės, Apmąstytom rytuojaus planus. Kada sausiou atejos su speigas Mede snėigėnuom, zyliem žydies, Tegul šaltis rauduonėn mums žondus, Bet neleiskem paliestė širdies. Ėr vasarie, nors pūgas dar ūbaus, Bet saulelė onksčiau vės tekies. Mes žėnuosem – kėilelė parliekus’ Išvadous viel srovelė versmies. Untuons J. Raine, 1999.11.08. |