Ūžia vėjas virš klevo šakų

(Lietuvių liaudies daina. Žodžiai „prašviesinti“)

Ūžia vėjas virš klevo šakų,

Baigė šviesos pirkelėse degti,

Apsigaubki manuoju švarku

Kaip tą pirmą laimingąją naktį.

Priedainis:

Daugel metų praskriejo kaip vėjas,

Mes laimingi, kad esam kartu.

Tavo juokas – sidabro varpeliai

Iš vaikystės ataidi sapnuos

Mes svajojam ir kuriam kartu,

Vien džiaugsmais mūsų dienos pražysta.

Ir žaliuojančių pievų taku

Bėgam saulėn linksmai, kaip vaikystėj.

Priedainis:

Kaip dažnai aš vaikystę sapnuoju,

Ligi šiolei jinai man šalia,

Apie ateitį drąsiai galvoju