Kam reikalinga ta nauja strategija?

Kodėl ji kuriama? Kodėl ją būtina įgyvendinti?...

Todėl, kad visuomenėje bręsta marksistų aiškiai apibrėžta revoliucinė situacija, kai „apačios nebenori gyventi taip, kaip gyvena, o viršūnės nebegali taip valdyti, kaip valdė, išlaikydamos status quo.

Pastaba:

Neišsigąsk, jei ne viską iš karto pasiseks suprasti. Ši „Aisčio“ svetainė ir gana didele dalimi visa „Aisčio“ grupė sukurta tam, kad padėtų žmonėms priprasti prie naujesnių minčių, kitokio, neįprasto požiūrio į kai kuriuos nusistovėjusius dalykus, kurių priėmimui žmonėms reikia laiko. Studijuosime, gilinsimės – ateis ir supratimas.

Čia pateiksiu labai trumpą padėties analizę.

Taigi, revoliucinė situacija...

Kokios yra susiklosčiusios prielaidos tokiai situacijai?

1. Ekonominės. Susimąstykime. Gimė žmogus. Kokį gyvenimo planą jam per prievartą (visai nekreipdama dėmesio į jo asmeninę nuomonę) pasiūlo šiuolaikinė „išsivysčiusi“ visuomenė?

Mokymas (darželis, mokykla, universitetas...), darbas, pensija, kapinės

Ir tai tobuliausiam, protingiausiam mūsų Žemės gyventojui?  ! ! !

Visą gyvenimą mokytis ir dirbti, dirbti, dirbti tam, kad užsidirbtum pavalgymui, drabužiui, stogui?... Ir labai nedaug ką reiškia tai, kad vienas gal valgys vėžlių sriubą ir ikrus, o kitas dilgėlių sriubą su bulvėmis. Kad pirmasis „užsitarnaus“ greičiau ir daugiau ligų ir negalių, nei antrasis.

Net laukiniai žvėrys didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia poilsiaudami, žaisdami su vaikais, mažesnę laiko dalį skirdami maisto paieškai ar medžioklei.

2. Moralinės. Pingvinai per didžiausius speigus, badmiriaudami saugo kiaušinį, kad iš jo kažkada išsiristų palikuonis, kuris nei jo maitins, nei kažkaip už tai atsilygins.

Net žvirblis mirtinai rizikuodamas gina savo lizdą nuo užpuolikų.

Žmonės... atiduoda savo vaikus į darželius, mokyklas, net vaikų namus, prieglaudas, kad kuo mažiau laiko, dėmesio reikėtų skirti tam, iš kurio tikisi, kad juo pasirūpins senatvėje.

Nuodija save ir vienas kitą alkoholiu, narkotikais.

Perpildyti kalėjimai, senelių prieglaudos...

3. Politinės. Užuot gyvenus vadovaujantis įstatymais kuriuos sukūrė protingiausi visuomenės atstovai, tos srities specialistai, įstatymdavystė patikima artistams, rėksniams, melagiams, sukčiams, net teisiamiems nusikaltėliams.

Kas patiki?...

Patiki rinkėjai,– jų dauguma demokratiniuose rinkimuose.

Visais laikais, visose epochose lyderiai, protingiausi, veikliausi žmonės sudarė mažumą.

Vadinasi, dauguma, t.y. kvailesnioji minios dalis sprendžia kaip turi gyventi, kokia kryptimi eiti visa visuomenė (vadinasi ir išmintingiausi jos žmonės).

Tai reiškia, kad strategiją patikima kurti tiems, kurie apie ją neturi nė žalio supratimo...

Demokratija atgyveno. Dabar ji ne tik nenaudinga, bet net žalinga.

Kas vietoj jos?...

– Lyderių, dvasinių aristokratų autokratija! (Šis pavadinimas sąlyginis).

4. Tradicinės. Mūsų senolių išmintis byloja: „Pripratimas – antras prigimimas“.

Kas yra prigimimas? Tai įgimtos (sakoma; Dievo duotos) žmogaus savybės. Gimę laisvi žmonės kovoja už savo laisvę, priešinasi pavergimui. Tačiau jeigu jau jie pralaimi kovą už laisvę, tai... dauguma susitaiko su vergove, gyvena, vergauja, gimdo vaikus – vergus. Vaikai, gimę vergais jau nebesuvokia laisvės. Jiems tai svetimas dalykas. Jie jau auga ugdomi vergiškų tradicijų... („Pripratimas – antras prigimimas“).

Taigi – antra, o ką bekalbėti apie trečią, ketvirtą... vergų kartą, nebeturi laisvės suvokimo, nebemoka jos branginti (kaip gali branginti tai, ko nepažįsti?).

Jiems jau gerai taip, kaip už juos nusprendė valdovas. Jiems jau vergovė – prigimtis!

Aiškiausias to pavyzdys – Indija, kur tūkstantmečiai ėjo be didesnių perversmų, revoliucijų. Jiems jau atskiros vergų kategorijos tapo kastomis, prigimtinėmis, Dievo duotomis. Šudra nuo vaikystės žino, kad jis priklauso šiai žemiausiai, neliečiamai žmonių „rūšiai“, kad taip „nusprendė“ Dievas ir ne jo valia čia ką nors keisti.

Kaip matome, situacija nėra tokia, kurią turėtume stengtis žūt-būt išlaikyti tokią, palikti ją ateinančioms kartoms. Kita vertus,– ar revoliucija yra gera išeitis? Mūsų manymu, tikras kūrėjas turi kurti, t.y. savo kūrybines galias panaudoti tam, kad sukurtų tokią aplinką, tokią tvarką, kokia jam atrodo geriausia.

Vergai kurti nesugeba. Jie moka tik griauti. Statyti jie gali tik kitų paliepti, vadovaujami.

Revoliucijas, perversmus paprastai daro gudresnių veikėjų sukurstyti, jų vadovaujami vergai. Taigi, revoliucija mums nepriimtina. Ar įmanoma, kad nemąstančios minios išrinktas, jos vertas Seimas pripažintų, jog yra nepasiruošęs, neįgalus kurti tvirtos, klestinčios valstybės strategiją?...

Ar įtikėtina, kad toks nelabai mąstančių žmonių Seimas sugalvotų inicijuoti savęs paleidimą „šunims šėko pjauti“ ir geranoriškai pasiūlytų perimti valdžią geriausiems, išmintingiausiems šalies atstovams?

Ir, pagaliau, kas ir kokio prietaiso pagalba atrinks tuos išmintinguosius, verčiausius stoti prie valstybės vairo?...

Ar yra kitas kelias?

Taip! Yra! Ir labai patikimas, nuoseklus ir tinkamas kūrėjo, aristokrato, tikro lyderio moralei, nesikertantis su jo nuostatomis.

KOKS TAS KELIAS?

>> vizijos įgyvendinimo plano santrauka <<

♥ Nedideliame, ribotame žemės plote (pradžiai reikia apie 75-:-120ha) kuriasi bendražygių bendruomenė. Ten apsigyvena laisvesni, truputį išmintingesni, truputį geriau suvokiantys strategiją, truputį atsakingesni, truputį drąsesni, atviresni naujovėms žmonės.

(Tiems, kurie dar tokiais nesijaučia, tačiau nori tokiais tapti, padėsime išsilaisvinti iš dabartinės asmenybę žlugdančios rutinos, susikurti verslą, užsitikrinti reikiamas pajamas... Mokysime, padėsime tapti tikrais lyderiais, vertais įsijungti į mūsų gretas, į mūsų bendrą kūrybą. )

Ten kuriasi kitokios tradicijos (laisvų, dorų žmonių), kitokia tvarka.

Ten vaikai auga ugdomi laisvais, savarankiškais, atsakingais žmonėmis. Pastebėję ten gyvenančių žmonių gyvenimo tvarkos pranašumus, jų kuriamas geresnes prielaidas sėkmei, geresniam gyvenimui, prie jų prisijungia vis daugiau drąsesnių, išmintingesnių, toliaregiškesnių, pilietiškesnių žmonių. Naujoji bendruomenė auga, plečiasi.

Ten žmonės laisva valia patiki sudėtingiausius, svarbiausius bendruomenės klausimus spręsti išmintingiausiems, atsakingiausiems jos nariams, lyderiams.

Taip palaipsniui formuojasi visai kitokia savivalda, kur valdžia patikima šviesiausiems, išmintingiausiems, doriausiems žmonėms.

Regionas plečiasi. Vis daugiau šio regiono gyventojų, laisvų, kitokiomis sąlygomis išugdytų, išmintingų žmonių deleguojama į Lietuvos Seimą. Kadangi kiti atsitiktinai ten patekę Seimo nariai nelabai susigaudo valstybės valdyme, įstatymuose, tai jie vis lengviau pasiduoda tikrai išmintingų, tvirtų lyderių, to klestinčio regiono deleguotų kolegų įtakai.

Taip be jokio perversmo, be jokių sukrėtimų valdžia atitenka tiems laisviems, išmintingiems dvasiniams aristokratams, lyderiams.

Taip palaipsniui visa Lietuva, prisijungia prie to augančio, klestinčio regiono, tampa pagal daugelį punktų pirmaujančia pasaulio šalimi.

Taip palaipsniui ta klestinčios valstybės tvarka, valdžios struktūra, gyvenimo būdas peržengia mūsų valstybės ribas, plinta į Europos Sąjungą, į kitas šalis. Ir netgi dabar traktuojamos nedemokratiškomis šalys, jų žmonės, matydami to klestinčio regiono gyventojų taikingumą, geranoriškumą, išmintingumą savo noru jungiasi prie jo.

Taip be jokios agresijos, be jokių ginkluotų konfliktų (atvirkščiai,– masiškai nusiginkluojant) nyksta atrodžiusios nepajudinamomis sienos, laimingų žmonių klestinti valstybė auga, klesti „užkrėsdama“ tuo išmintingai valdomu klestėjimu vis daugiau kaimynų.

Tai ne utopija. (Gal tai iš pirmo žvilgsnio panašu į Aurovilį, tačiau mūsų strategija turi keletą privalumų, užtikrinančių mūsų regiono greitesnį augimą ir neprilygstamą gyvybiškumą ateityje).

Mes puikiai suprantame, kad tam prisireiks nemažai laiko, kad pradžioje būsime ir kritikuojami, ir šmeižiami tų, kurie nesugebės greitai suvokti besikeičiančių tendencijų, norės toliau vadovauti, tvarkytis senais metodais. Kurie nesugebės greitai prisitaikyti prie naujų sąlygų, kurie mūsų bendruomenėje įžvelgs grėsmę savo gerovei pagrįstai kitų išnaudojimu.

Bet tai truks nelabai ilgai, nes net jų pačių palikuonys greitai pastebės mūsų savivaldos pranašumus, atmes savo tėvų nepagrįstas pretenzijas ir įsijungs į naujo gyvenimo kūrimą.

Už poros šimtų metų (mūsų apytiksliais paskaičiavimais) mūsų gimtoji šalelė jau bus turtingiausias, patraukliausias, įdomiausias Žemės kampelis.

O šio kampelio gyventojai bus taikingiausi, sveikiausi ir laimingiausi Pasaulio žmonės.

Ir tai tada bus jau taip ryškiai matoma (ypač žiūrint į vaikus), kad niekas Pasaulyje nebeabejos mūsų gyvenimo būdo pranašumais. Visi mokysis iš mūsų ir imsis kurti kitokį, geresnį gyvenimą.

Mes tuo tvirtai tikime.

Mes jau turime tam tvirtą pagrindą.

Mes laukiame žmonių, sugebančių priimti šią viziją, patikėti ja, įsijungti į ją įgyvendinančių bendruomenę.

Ačiū už kantrybę ir supratingumą.

Jūs esate maloniai laukiami!

O čia, kantriausieji, kuriems tikrai rūpi mūsų Tėvynės Lietuvos, o ir visos mūsų Motinos Žemės ateitis, rūpi, kad mūsų vaikai, vaikaičiai gyventų geriau, gali paskaityti apie tai, kokie turėtų būti PIRMIEJI TAKTINIAI ŽINGSNIAI

>>  Na o pačią strategiją, trumpai išdėstytą, galima rasti čia <<

į pradžią

Aisčio grupės vardu

Antanas Jokubavičius

(vienu iš svarbiausių savo tolesnio gyvenimo tikslu pasirinkęs šios idėjos įgyvendinimą)

2010.02.04

Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą.

http://aistis.eu

//