Pirmieji taktiniai žingsniai suprantamiau, detaliau

Kad būtų aiškesnis mūsų strategijos įgyvendinimo planas, pradžioje atsakykite sau į keletą klausimų. Tik tikrai, prieš skaitydami toliau rimtai apmąstykite perskaitytą klausimą, trumpus paaiškinimus, atsakykite sau nuoširdžiai, o tik tada eikite prie kito klausimo.

1. Kaip manote, ar lengviau būtų įtikinti visus Lietuvos rūkančius žmones surūkyti per dieną viena cigarete mažiau, ar surasti 50žmonių, kurie sutiks visą dieną išvis nerūkyti? [Ieškodami atsakymo į šį klausimą, turėkite omeny ir tai, kad daugeliui žmonių įtaką gali turėti ir tai, iš ko jie išgirs apie tokią akciją. Pavyzdžiui išgirdę, jog šios akcijos iniciatoriai yra konservatoriai, jų nekenčiantys žmonės gali nuspręsti specialiai surūkyti dvigubai daugiau cigarečių. Tuo tarpu tie 50 surastų žmonių gali būti ir išvis nerūkantys, taigi, su jais susitarti tuo klausimų turėtų būti paprasčiau.]

2. Ar lengviau būtų susitarti, kad visi Lietuvos žmonės per ~ Kalėdas išgertų 1 taurele mažiau alkoholio, ar suorganizuoti 50 žmonių, kurie sutiktų atšvęsti tas Kalėdas visiškai be alkoholio? [Čia irgi turėkime omeny tai, kas pasakyta pirmo klausimo komentare].

3. Kaip manote, ar lengviau įtikinti visus Lietuvos žmones pakeisti nors vieną įprotį kitu? Vieno, žalingo įpročio atsikratyti, kitą, naudingą – išsiugdyti. O gal lengviau būtų surasti 50 žmonių, sutinkančių kardinaliai pakeisti (bent jau visuomenės požiūriu, jiems patiems, gal ir nelabai) gyvenimo būdą, tradicijas? [Turėkime omeny, kad tie 50 žmonių jau gali būti įpratę gyventi kitaip, pavyzdžiui abstinentai, vegetarai, besirūpinantys ekologija, gyvenantys taikiai, kultūringai, dorai, su teigiamomis nuostatomis. Gerai auklėjantys savo vaikus, skiriantys jiems daug dėmesio meilės. Tokiu atveju mūsų užduotis būtų tik surinkti tuos žmones į vieną vietą, kad jie „neištirptų“ minioje, kad iš šono juos stebintys aiškiai matytų, jog jie gyvena kitaip.]

4. Kaip manote, jeigu tie 50 šeimų, gyvendami draugiškai, kaimynystėje, puoselės blaivias, sveikas tradicijas, jei jų šeimos bus darnesnės, vaikai laimingesni, jiems geriau seksis darbai, mokslai, ar šalia gyvenančių šeimų vaikai (tapę jau mažuma šalia savo laimingų kaimynų) užsinorės prisijungti prie jų, mokytis iš jų, gyventi taip, kaip jie?

5. Ar yra nors nedidelė tikimybė, kad ir tėvai, paskui vaikus prisijungs prie tų sveikų, blaivių, laimingų? Ypač turint omeny, kad pastarieji visapusiškai padės aplinkiniams, rodys supratimą, draugiškumą, talkins jų darbuose, kvies juos į savo šventes...

Tai pavaizduota piešinėlyje atrodytų maždaug taip:

Žaliai nuspalvintame klestinčiame regione jau gyvena žmonės, aiškiai perpratę, įsisavinę mūsų strategiją, tvirtai apsisprendę laikytis mūsų sutartų svarbiausių sąlygų. Kelias, pačias svarbiausias paminėsiu:

Toje teritorijoje

– Išvis negali būti jokio alkoholio, jokių narkotikų, jokių rūkalų (ne tik vartojama, bet negali būti nė įnešta, įvežta).

– Negali būti jokių šaunamųjų ginklų ar sprogmenų. To turėtų laikytis taip pat atvykstantys policininkai, medžiotojai, kariškiai (to pasieksime ne iš karto, bet su laiku, dėl to rimtų sunkumų nekils)...

– Negalimi jokie žudymai (ne tik žmogaus, bet ir žvėries, naminio gyvulio ar paukščio).

– Negali būti naudojama jokia prievarta prieš žmogų (tiek suaugusį, tiek vaiką). To irgi pasieksime ne iš karto.

– Negali būti jokių agresiją skatinančių daiktų, tame tarpe ir jokių nervų sistemą išderinančių, sveikatą gadinančių maisto produktų, jų priedų, prieskonių...

– ...

Rimčiau neįsigilinusiems į mūsų strategijos esmę, tai gali sukelti nepasitikėjimą. Kai kas norės mus „pakrikštyti“ sekta, fanatikais ar dar kaip nors kitaip. Tai – iš nesupratimo. Jėzus sakė: „medį pažinsi iš vaisių“. Kas norės, turės kantrybės, įsitikins mūsų pradinių nuostatų griežtumo pagrįstumu ir teisingumu.

Kalbamės su moteriške, beveik pasiruošusia įsijungti į mūsų branduolį. Išgirdusi keliamus reikalavimus, truputį nuliūsta, skundžiasi: „Mums su vaikais visa tai priimtina, tačiau vyras dar kartais išgeria alaus, darbe pietaudamas valgo ir mėsiškus patiekalus, nors namuose to niekam iš mūsų šeimos nereikia.“

Turime realiai vertinti esamą situaciją. Iš vienos pusės jokiu būdu negalima pažeidinėti mūsų suformuluotų pagrindinių principų, iš kitos, svarbu ir kad pasiruošusių mūsiškam gyvenimo būdui žmonių ratas kuo sparčiau didėtų. Taip greičiau pasieksime geresnių rezultatų. Tai ką daryti tai moteriškei? Jeigu su jos vyru išeitų tvirtai susitarti, kad jis jokio alkoholio, jokių kitų neleistinų daiktų į tą teritoriją niekada neatsigabens, laikysis sutartų elgesio normų, jie, tinkamai pasiruošę, galėtų apsigyventi „žaliojoje“ teritorijoje (aišku, pirmieji tos teritorijos naujakuriai – branduolys turi būti be „jokių kabliukų“.

Jeigu su tokiu vyru neišeina tvirtai susitarti, jeigu išgėręs alkoholio jis nebesugeba savęs kontroliuoti, tvirtai laikytis susitarimų, tokia šeima gali įsikurti pereinamojoje, paveikslėlyje įvardintoje kaip „pokyčių zona“, teritorijoje.

Pokyčių zonoje gali gyventi ir tie žmonės, kurie ten gyveno jau prieš įkuriant mums šalia jų tą „žalią“ klestinčio regiono gyvenvietę, kurie nė nemano keisti savo gyvenimo būdo, kuriems „ir taip gerai“. Kaip jau minėjau, su laiku, jų vaikai, o gal vėliau ir jie patys, arčiau susipažinę su mumis, su mūsų gyvenimu, neišvengiamai keisis.

Tie gana griežti reikalavimai be jokių išlygų taikytini visam pirminiam gyvenvietės branduoliui. Tai labai svarbu.

Įvertindami jau anksčiau pradėjusių įgyvendinti panašius projektus padarytas klaidas, apmąstę iš įvairių renginių, susitikimų gautą informaciją, siekdami pasimokyti iš „svetimų“ klaidų ir jų nekartoti, esam gana smulkiai aptarę, išgvildenę daugelį įvairių su tuo projektu susijusių dalykų.

Čia pasiaiškinkime kai kuriuos momentus, kuriems suvokti nereikia didelio išankstinio pasiruošimo. Tuo labiau, kad vis daugėja žmonių, šiek tiek žinančių apie šį projektą ir bandančių jį pritaikyti savo gyvenime. Gana dažnai jie kartoja jau kitų ne kartą darytas klaidas, tikėdamiesi padaryti kažką geriau, išvengti nepageidautinų pasekmių, ar tiesiog nežiūri taip toli į priekį, džiaugdamiesi, kad daro kažką „geriau nei pilka masė“ ir pasitenkindami „gana neblogu“ rezultatu. Taip, jie gana greitai pasiekia patiems sau pastebimą „pusinį“ rezultatą. Nelabai suvokdami, koks gali būti to projekto įgyvendinimo maksimumas (ar jau net pusė to galimo ir siektino maksimumo), jie lyg ir patenkinti pasiekimais, bet taip diskredituoja šį projektą.

Kodėl?...

Tuos „pusinius“ rezultatus įmanoma pasiekti ir kiek kitokiu keliu, netaikant projekto dalyviams tokių griežtų reikalavimų, tačiau tikrai didelius, strateginius tikslus įmanoma pasiekti tik gana tiksliai laikantis atitinkamos taktikos, griežtai įgyvendinant tarpinius, iš pirmo žvilgsnio dažnai atrodančius nelabai svarbius tikslus. O jie labai svarbūs. Dažnai ne tiek tuo, kad sukuria materialinę bazę tolesnių tikslų siekimui, kiek tuo, kad jų siekdami keičiasi patys žmonės, darosi atsparesni neigiamai įtakai, įžvalgesni, pajėgūs vis geriau suvokti visos strategijos grandioziškumą, svarbą visai žmonijai, o tuo pačiu ir sau prisiimamą atsakomybę.

Kai kurios taktinės „plonybės“

Branduolį, pradedantį įkurti KLESTINTĮ REGIONĄ turėtų sudaryti ne mažiau kaip 10 šeimų. Geriau būtų bent apie 30. Nebūtina, kad visi ten įsikurtų per metus, bet svarbu, kad būtų pakankama teritorija bent 50-čiai šeimų ir kad tas įsikūrimo procesas neužsitęstų per ilgai.

Įsikurdamas branduolys turi rimtai įvertinti galimybę plėstis. Kad apgyvendinus visą branduoliui numatytą teritoriją, būtų galimybės be aplinkiniams skausmingų griovimų, perversmų dar bent trigubai, keturgubai išsiplėsti.  Labai svarbu, kad kiekvienas to branduolio narys būtų suvokęs ne tik fizinės, bet ir minčių ekologijos svarbą (kolkas labiau akcentuojama tik fizinė, o tai nelabai gera tendencija).

Jeigu yra kelios, netoli viena kitos esančios, tačiau nesijungiančios teritorijos, reikėtų įvertinti dar kai kurias sąlygas:

Svarbu:

– Kad tas mums numatomas žemes skirianti teritorijoja nebūtų tankiai apgyvendinta (didesnė gyvenvietė, miestelis).

– Kad toje skiriančioje teritorijoje nebūtų veikiančios (seno kirpimo, tradicinės) mokyklos. Išvis pageidautina, kad tradicinė veikianti mokykla būtų kuo toliau.

– Kad tarp tų atskirtų žemių būtų kuo geresnis susisiekimas. Tam gali stipriai trukdyti upė, jei nėra arti tilto, greitkelis... Žodžiu, kad būtų kuo geresnės galimybės betarpiškai bendrauti, lankytis vieniems pas kitus. Kad nekliudomi vieni pas kitus galėtų savarankiškai lankytis ir mažamečiai vaikai.

Šiame paveikslėlyje pavaizduota situacija priimtina. Betarpiškai bendraudami, bendradarbiaudami, padėdami vieni kitiems šių teritorijų gyventojai sustiprins, palaikys vieni kitus, taip užtikrindami sklandesnį strategijos įgyvendinimą.

Jeigu įsikuria jau gana tvirtas branduolys, tačiau kita bendražygių grupė kuriasi kiek toliau, bendravimas tarp jų, savitarpio palaikymas nėra toks aktyvus ir sklandus. Toje mažesnėje teritorijoje įsikūrę naujakuriai nebus tarp vietinių gyventojų dauguma. Ypač svarbu, jeigu aiškios daugumos neturi vaikai. Taip projekto įgyvendinimas bus apsunkintas. Aplinkinių žmonių daroma įtaka gali labai iškraipyti veiklos taktiką, net nukreipti nuo strateginės krypties.

Jeigu netoli viena kitos yra kelios „mūsiškių“ teritorijos, labai svarbu, kad mūsų stipriausias branduolys būtų kuo arčiau visų tų teritorijų. Toks išsidėstymas, kaip žemiau pateiktame paveikslėlyje yra nepalankus.

Žymiai palankesnis mūsų projekto įgyvendinimo pradžiai būtų žemiau pavaizduotas atvejis, kai tos atskiros teritorijos gal ir mažesnės, bet visos yra visai arti viena kitos ir tarp jų yra labai geras susisiekimas, galimi kuo glaudesni kontaktai. Labai svarbu, kad tų teritorijų žmonės, o ypač vaikai, galėtų nekliudomi kasdien susitikti, kartu švęsti šventes, organizuoti įvairius renginius, talkas, žaisti, lavintis, užsiimti įvairia veikla.

Svarbiausia, kad „mūsiškiai“ vaikai ten sudarytų stiprią daugumą, kad jie galėtų „užduoti toną“ aplinkiniams, „diktuoti madas“. Tik taip aplinkiniai vaikai, būdami absoliučioje mažumoje, mokysis iš mūsiškių vaikų, perims iš jų bendravimo manieras, gyvenimo būdo ypatumus, nedarydami didelės įtakos mūsų vaikams.

Labai svarbus klausimas apie žmonių tarpusavio gerų santykių kūrimo metodiką toje pradinėje Klestinčio regiono teritorijoje, apie tai, kaip tai plėsis toliau. Bet čia jau atskira tema, kuri išsamiau išdėstyta strategijoje.

Tikiu, kad gali kilti neaiškumų, klausimų. Kam rimtai rūpi išsiaiškinti, geriau pasiruošti konkrečiai veiklai, rašykite į šio puslapio forumą, aiškinsimės.

Ačiū už kantrybę.

Grįžti į straipsnį „Kodėl nauja strategija“

Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą.

http://aistis.eu

//