Sodžiaus daina

(Lietuvių liaudies daina, žinoma, kaip „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“. Žodžiai „prašviesinti“)

Miela širdžiai, jauku gimtam sodžiuj,

Svyra šakos žilvyčių žalių.

Vakarais, kai jaunimas dainuoja

Skamba aidas nuo girių senų.

Švelniai ošia pritardamas vėjas

Tarp svyruoklio berželio šakų,

Vyšnių sodai gegužy pabalę

Tyliai klausosi mūsų dainų.

Paklausyk, kaip mergaitės dainuoja,

Greit čia margas gegužis kvatos.

Pažiūrėki kaip džiūgauja senoliai,

Sužavėti vaikaičių dainos.

Gros armonika vakarą tylų,

Pins mergaitės vainikus gėlių.

Susieisim visi gale sodžiaus,

Suskambės vėlei posmai dainų.

Štai auksinis ruduo, lapai krinta,

Klykia gervės mojuodamos sparnais.

Obelų šakos linksta nuo vaisių,

Greit žiemužė į sodžių ateis.

Miela širdžiai, jauku gimtam sodžiuj

Žydi sodai ar siaučia pūga.

Kai vaikai mūsų šypsos laimingi,

Šildo širdis ir meilė, ir daina.

2012.03.13.

Girdėjom priekaištų: „Kuo užkliuvo tokia graži daina? Kam net tokią užkliuvo „šviesinti“?

Noriu priminti vieną labai svarbią smulkmeną; mūsų pasąmonė žodelio „ne“ visiškai nesuvokia, tad jį ignoruoja. Tad dabar pagalvokime, ką kūrė mūsų tėvai senais laikais, kai daugelis jų artimųjų emigravo į Ameriką, kai dar didesnė mūsų tautos dalis buvo ištremta.

Taip, šia daina jie lyg ir norėjo išreikšti užuojautą netekusiems gimtų namų, prašyti likusius ir toliau likti gimtuose sodžiuose. Bet pažiūrėkim, kokiu tekstu programuojam savo sąmonę?

Pirmas šios dainos posmelis pasąmonei skamba maždaug taip:

Eik, išeiki greičiau tu iš sodžiaus

Ir paliki žilvyčius žalius.

Be tavęs vakarai bus nuobodūs,

Be tavęs bus kam sodžiuje dainuot...“

Ar ne panašios mūsų tėvų ir bočių gražiai trauktos dainos užprogramavo naują emigracijų bangą?...

Cituojant mūsų straipsnius prašome pateikti nuorodą į originalą.

http://aistis.eu

//