[antanas.j 22-03-2010 20:16:59]:
<p>Būkite sveiki.</p>
<p>Ačiū Stepui už įdomius ir matyt aktualius pamąstymus.</p>
<p>O atsiliepimą šiam straipsniui įtakojo ir vakar iš daugiaaukščio namo per langą stebėta „drama“, kurią labiau priskirčiau tragedijų žanrui. Šią „dramą“ mačiau jau ne nuo pradžios. Jos esmė tokia, kad kieme stumdėsi, tampėsi grupelė jaunuolių apie 18-:-20m amžiaus, nesusitardami, kuris iš jų vairuos automobilį. Liūdniausia šioje dramoje buvo tai, kad visi tie jaunuoliai buvo, kaip išsireiškė vienas iš stebėtojų, girti „kaip tašės“.</p>
<p>Vienas iš jų, nutaikęs momentą, kai kiti labiau buvo užsiėmę vienas kitu, sėdo už vairo, bandė užsivesti automobilį. Tai pastebėję kiti jį vargais negalais ištempė lauk. Tuo metu dar kitas, atsilaisvinęs nuo kompanijos, ilgokai rausėsi kelnėse, kol vargais negalais suradęs tai, ko ieškojo, atsirėmęs į sieną nusilengvino ant po langais esančiu gėlynu, kur jau pradėję kaltis pirmieji pavasario gėlių daigeliai.</p>
<p>Dramos atomazga įvyko tada, kai į kiemą išėjo kelios moteriškės ir pusę tų „kaip tašės“ nuotykių ieškotojų „nubuksyravo“ atgal į namus, o likusi pusė ieškoti toliau nuotykių, nuvingiavo pėsčiomis. Supratę, kad į policiją skambinti nebereikės, savo stebėjimus baigėme.</p>
<p>Tokie atvejai patvirtina, kad dar tikrai kiek per ankstyvos šnekos apie tai, kad užaugo jauna karta, kuri nebeprisimena sovietinio košmaro, kuri jau nebe homo sovieticus. Matyt, kad ta dalis žmonių, kurie dar nesugebėjo persiorientuoti laisvės kryptimi, kurie dar tebegyvena vergovės prisiminimais, kurių kojos dar įklimpusios tame sovietiniame liūne, tokiais auklėja ir savo vaikus.</p>
<p>Taigi, to tikro išsivadavimo dar teks palaukti... Bet tai nereiškia, kad turime laukti rankas susidėję ir nieko nedaryti. Mūsų internetinis (ir ne tik) „Aisčio“ projektas ir skirtas tam, kad padėtume norintiems greičiau išsilaisvinti. Ir esame pasiruošę padėti ne tik norintiems, bet ir tiems, kurie dar nežino ko nori ir nelabai susigaudo, ko iš viso reikėtų norėti. Padėti susiorientuoti, „užnorinti“...</p>
<p>Todėl ir mūsų pasiūlymų „puokštė“ pakankamai įvairi, tinkama ir tam, kuriam galima duoti konkretų darbą, tikintis, kad jis jį sugebės savarankiškai, niekieno neverčiamas atlikti, ir tam, kuriam jau galima iš karto siūlyti imtis savarankiško verslo, padėti jį sukurti ir tegu žmogus auga su savo verslu (mūsų padedamas), tobulėja, bręsta rimtesniems žygdarbiams.</p>
<p>O juk yra jau ir tokių, kurie patys savarankiškai įveikė šiuos augimo etapus, užsitikrino sau pakankamas pajamas, užaugo kaip tvirtos, laisvos, atsakingos asmenybės ir drąsiai gali po tam tikro patikrinimo pretenduoti tiesiai į „Aisčio“ branduolį, imtis rimtų strateginių reikalų. Nenoriu taip visai sutikti su pono Stepo mintimi, kad aplink visi beviltiški „runkeliai“.</p>
<p>Taip, aš optimistas. Tai juk patvirtino ir pats Stepo straipsnis. Juk Stepas turi kitokią, gal kartais ir mažiau populiarią nuomonę nei jo kai kurie giminaičiai. Ir net išdrįso savo nuomonę atvirai jiems pasakyti.</p>
<p>O tai irgi šį tą sako! Ar ne?</p>