Atsakyti su citata :Mergina iš viduramžių

Kelio į laisvę gairės:

Prisijungimas

Kodėl aš čia?Kodėl nauja strategija?P. p.Kelk savo vertę Forumas

Pradinis

Forumas

Ieškantiems

Mergina iš viduramžių

Atsakyti su citata :Mergina iš viduram�...

Atsakyti su citata :Mergina iš viduramžių

Vartotojo vardas

Tema:

<hr/><div class="bbcode_quote"> <div class="bbcode_quote_head">[antanas.j 14-11-2011 00:44:57]:</div> <div class="bbcode_quote_body"> XV a. mergina 
Jei kas nors man anksčiau būtų ką nors panašaus pasakojęs, tikriausiai nebūčiau patikėjęs, kad tai dar įmanoma net XXI amžiuje. Gal sunku bus patikėti ir tau, bet užtikrinu, visa ši istorija tikra. Veiksmas vyko vienoje nemažoje gyvenvietėje, kurios užkampiu tikrai nepavadinčiau (veikėjų vardus, tiesa, pakeičiau). 
Vieną savaitgalį pas Adomą ir Stefą susirinkome keletas artimiausių giminaičių. Malonu žvarboką pavakarę pabendrauti prie stalo, vėliau pasikaitinti pirtelėje. 
Kad labiau viliotų pirties karštis, kažkam iš kompanijos pasiūlius, visi, pakilę nuo vaišių stalo, su dainom išėjome pasivaikščioti vakarinėmis gatvėmis. Gerokai sužvarbę sugužėjome į namus. Dabar gerai iškūrenta pirtis jau traukė kaip magnetas, tad trumpai susipažinęs su dar viena iš kažkur atsiradusia, man dar nematyta viešnia, pavadinkim ją Virga, nuskubėjau pirtin. 
Po pirties papuoliau į jau anksčiau prasidėjusią diskusiją, kuri daugiau sukosi apie tikėjimą, religijas, sveikatos problemas. 
Truputį stebino Virga, dar nė trisdešimties nesulaukusi mergina, kuri labai aktyviai diskutavo, visais klausimais turėjo savo nepajudinamai tvirtą nuomonę ir labai aktyviai ją reiškė. 
Nebesu toks jaunas, kad taip gerai viską žinočiau, tačiau nesu ir tas, iš kurio žodį su kabliu reiktų pešti, tad kiek pasiklausęs apie ką kalbama, įsijungiau į diskusiją. Virgos minčių argumentacija, gal tiksliau neargumentavimas, man labai priminė vieno mano neblogai pažįstamo kunigo manieras. Kaip ir jis, Virga, vos išgirdusi kiek kitokią nei jos nuomonę, tuoj konstatuodavo, kad tai padiktavo velnias ir kad tos minties autoriui reikėtų egzorcisto pagalbos.
 Jaunoji pašnekovė, kaip ji pati gyrėsi, turi tokią aiškiaregystės dovaną, kad vos įėjusi pas žmones į namus, gali tuoj paimti iš lentynų knygas, kurios, kaip ji išsireiškė, „nuo velnio“ ir kurias nedelsiant reikia sudeginti. Nors Virga gana daug kalbėjo apie savo pamaldumą, apie savo nepajudinamą tikėjimą, tačiau gana daug pasakojo ir apie didelius sunkumus, su kuriais jai vis tenka susidurti. 
Pabandžiau priminti Jėzaus pamokymą, kad užtektų garstyčių grūdelio dydžio tikėjimo ir ji galėtų ne tik lengvai susitvarkyti su jai sunkumų sukeliančiomis buities smulkmenomis, bet net medžiai paklustų jos įsakymams. Kažkodėl jaunajai žinovei sunku buvo patikėti, jog Biblijos teiginiai tinka ir jai, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems pagonims, žydams ar fariziejams, nesvarbu, kokios tautybės jie bebūtų. 
Patariau merginai paskaityti vieną – kitą knygelę, kurios gal padėtų jai susivokti savo „labai teisingose“ tačiau beviltiškai susipainiojusiose mintyse, tačiau ši be jokių skrupulų visas mano paminėtas knygas priskyrė prie tų, kurias reikėtų kuo greičiau sudeginti. Beje, kai kurių iš tų knygų ji nebuvo nė mačiusi, apie kai kurias iš viso pirmą kartą girdėjo. Tikriausiai ji negreit paskaitys ir tokias eilutes: 
„...Niekada nesimelsiu prašydamas materialių dalykų. Aš nešauksiu tarno, kad jis man atneštų maisto. Aš neįsakinėsiu užeigos savininkui suteikti man nakvynę. Niekada neprašysiu, kad man pristatytų auksą, meilę, gerą sveikatą, niekingas pergales, šlovę, sėkmę ar laimę. Aš maldausiu nurodyti man kelią, kad pats, savo jėgomis įgyčiau tuos dalykus, ir mano malda visada bus išklausyta... 
Supažindink mane su neapykanta, kad ji manęs neužkluptų netikėtai, tačiau pripildyk mano širdį meilės, kuri pavers nepažįstamuosius mano draugais. 
Bet visi šie dalykai išsipildys tik tada, kai Tu to norėsi. Aš esu maža ir vieniša vynuogė, įsikabinusi į vynmedį, tačiau Tu padarei mane skirtingą negu kiti. Nuoširdžiai tikiu, kad man yra skirta ypatinga vieta. Vesk mane. Padėk man. Parodyk man kelią.
 Leisk man tapti tuo, kuo planavai, kai pasėjai mano sėklą ir ją laiminai pasaulio vynuogyne... 
Vesk mane, Dieve...“ 
Jaunoji visažinė nedvejodama konstatavo, kad knygelę „Didysis pasaulio prekiautojas“, iš kurios paėmiau ką tik tavo perskaitytas citatas, būtina sudeginti, o tos knygelės autorius neabejotinai apsėstas velnio, o gal ir ne vieno. 
Nelabai ji norėjo girdėti ir mano pastebėjimą, kad panašūs, kaip čia pateiktos citatos žodžiai man dvelkia didesniu tikėjimu, nei jos kasdien, tačiau abejingai tariami „Tikiu Dievą Tėvą...“, kuriais prieš daugelį metų žmonės bandė įtikinėti save, bet juose ir iki šių dienų persidavė ta juos kankinusi abejonė. Ar nors kartą, mielas skaitytojau, pabandei panašiais žodžiais kreiptis į prieš tave stovintį žmogų? Aš pabandžiau. Rezultatai akivaizdžiai patvirtino mano spėjimus. Vos pradėjus savo pašnekovą įtikinėti, kad aš tikiu, jog jis stovi prieš mane, šis ima teirautis ar man nereikia pakviesti gydytojo ir ar dažnai man taip užeina... 
Taigi – žodžiai „aš tikiu, kad tu esi“, matyt, rodo labiau abejonę nei tikėjimą. Galutinai Virgos „neklystanti aiškiaregystė“ „sublizgėjo“ tada, kai man išreiškus panašius samprotavimus, kaip ką tik perskaitei, ji tvirtai pareiškė: „gal rytoj, kai kiek prasipagiriosi, tavo mintys prašviesės ir tu suvoksi, ką čia tau aiškinau“. 
Šie žodžiai privertė nusišypsoti ir kitus mūsų pašnekovus, kurie iki šiol labiau pritarė Virgai, bet kurie mane pažįsta seniai ir niekada nematė manęs girto. O tą vakarą aš nebuvau nė prie lūpų prikišęs net alaus, nekalbant jau apie stipresnius gėrimus. Išgirdusi apie tai iš atlaidžiai besišypsančios mano žmonos, Virga tvirtai pareiškė, kad tai dar blogiau... Atseit, jei girtas, tai tuo galima būtų pateisinti mano nusišnekėjimus, bet jeigu jau blaivas... „tai ko gero tikrai ilgam“ – linksmai pratęsė jos mintį keldamas taurelę Adomas... </div> </div>

Toggle editor

Peržiūra Išsaugoti Atšaukti

Atsakyti su citata :Mergina iš viduramžių

User