p { margin-bottom: 0.21cm; }

Man linksma skaityti tokių daktarų poziciją. Mes mirštame ir sergame todėl, kad mums kažko trūksta. Maža to, net gyvūnams kuriuos žmogus pasisavina (karvės, ožkos ir kt) pasirodo irgi kažko trūksta....supraskit maisto medžiagų. Visiems, kas tik susiduria su žmogums kažko trūksta.

O ko žmogui netrūksta? Ko pas jį yra apsčiai? Ligų. Prieš 100 metų daktarai mokėsi apie 4000 ligų, o šiandien jau virš 30000.

Pastaruoju metu aš dažnai būnu kaimo vietovėse. Matau stirnas, briedžiai man kelią pastoja, šernai net nekreipia į mane dėmesio. Vat aš ir galvoju; šitie gyviai turi viską ko jiems reikia, nieko neprašo ir visiškai nesikreipia į žmogų. Gyvena ten jie kažkaip, išgyvena ir aniem nieko netrūksta. O vat matot karvės, kurios gyvena šalia žmogaus....anom kažko trūksta.

Ar ne laikas pačiam žmogui susirūpinti ką jis yra pametęs, kad jam trūksta.

Yra toks gyvūnas koala (rodos taip jis vadinasi), anas valgo tik eukalipto lapus, šviežius lapus. Bandymai šį gyvį nusitempti į zoologijos sodą buvo nevykę. Nes žmogus nepajėgus tokį gyvį išmaitinti kai jam reikia tik šviežių eukalipto lapų. O maitinasi šis gyvis gan vienpusišku maistu. Ir jam nieko netrūksta.

Sacharos dykumoje gyvena tautelė kurios nariai ryte išgeria kažkokios arbatėlės, per pietus suvalgo kelias datules, o vakare rodos ryžių žiupsnį, o per dieną nubėga apie 90 km. Sacharos dykuma kur pavėsyje 45 C., o pavėsio, kaip žinia ten nerasta. Mokslininkai stebi juos važiuodami džipais ir vos galo negauna.

Mokslininkai numauna sraigei namuką, paleidžia į jei įprastą terpę-vandenį, kuriame kalcio nerasta. Po mėnesio ji jau su nauju namuku. ?????????

Jei kam įdomu, galėsiu tęsti.

Auriau, viskas, ką tamsta rašai – tikra tiesa. Tik tamsta visai neatkreipei dėmesio į vieną smulkmeną, kuri eliminuotų prieštaravimą tarp to, ką tamsta rašai ir to straipsnio, kurį tamsta kritikuoji...

Taigi... O kas tai per smulkmenėlė?...

Visi tamstos išvardyti gyviai maitinasi žmogaus dar ne iki galo sugadintoje aplinkoje:

– Kuala ėda jau gal šimtmetį toje pačioje vietoje augančių eukaliptų lapus.

– Šernai, briedžiai... maistą susiranda šimtmečio senumo miške.

– Net tie Afrikos gyventojai gyvena dar kol kas be televizoriaus, mobilaus telefono, ir... šiukšlių dėžės.

O štai mes... užaugintas bulveles nusiskutame, kur iškratome lupenas? Ar jos patenka atgal į tą žemę, kuri tas bulves išaugino?

Netgi vandenį nuo tų virtų bulvių dažnas nusunkia. Kur?... Kur jis patenka? Ar į tą žemę?

Suvirškinam tas bulves. Dalį ten dar rastų naudingų (ir nelabai) medžiagų pasisaviname, kitas... į unitazą. Kur jos patenka? Ar į tą žemę?... Ar ten, kur patenka po panašaus proceso šernų „produktas“?...

Pagaliau, užbaigę šios žemelės kelionę pasidedam šaukštą ir išskrendam... Kur patenka mūsų atgyvenęs kūnas? Ar į tą žemelę, kuri jį maitino?...

O štai, tiek kualos, tiek šerno (jeigu jo sumedžioję nesuėdė urbanizuoti žmonės), viskas kas lieka, sugrįžta ten, iš kur buvo pasiskolinta.

Kaip matome, visi, ypač gyvenantys miestuose žmonės iš gamtos ima visas naudingas medžiagas, o atgal į žemę jau pila tik tas, kurios jiems atrodo naudingos. Taip vietoje kelių dešimčių svarbių mineralų, metalų, druskų į žemę žmogus įterpia tik ~ azoto ir fosforo chemines trąšas. Nuo jų bulvė išsipučia didelė, bet... tų žmogui, jo sveikatai būtinų elementų, kuo toliau, tuo labiau trūksta. O tie svarbūs elementai keliauja į sąvartynus, į kapines...

Kai rimčiau pasigilini, dabartinis mūsų gyvenimo būdas protingumu nelabai kvepia. Nors mes įsivaizduojame, kad gyvename vis geriau, tampame vis gudresni, bet... atkakliai kertame šaką, ant kurios sėdime, prisikuriam sau vis naujų ligų, vis didesnių problemų, vis daugiau priežasčių skųstis, kažką kaltinti, užuot patys pasijutę atsakingais savo Žemės, savo gyvenimo šeimininkais.

Tai tokios tokelės su tais trūkumais.

Beje, paskubėjau išsiųsti savo atsakymą, užmiršęs ir padėkoti. Ačiū, Auriau, už tikrai įdomias mintis, už konstruktyvias pastabas. Ir būisu dėkingas, jeigu, kaip žadėjai, tęsi savo pasisakymus.

Gerų Naujųjų visiems!