Sveiki, šiais laikais visi domisi aktualijomis, pati mėgstu pasiskaityti, kokios aktualijos būdingos šiomis dienomis.  Radau tokį puslapį http://www.manovisuomene.lt/category/aktualijos/ . Gal žinote daugiau pavyzdžių? Kokius puslapius jus skaitote?

Kol kas stovyklų vaikams masiškai neorganizuojame. Kai ką išbandėme, įsitikinome savo numatomo kelio teisingumu. Kai ko reikia daugeliui pasimokyti, šiek tiek perorientuoti savo asmenines nuostatas, pasistudijuoti, priimti.

O dėl filosofijos... Tai čia atskira ir gana plati tema. Pagrindinė ir svarbiausia nuostata – ugdyti laisvą, savarankišką, kūrybišką laimingą žmogų, atsakingą už savo šeimą, savo bendruomenę, savo šalį, savo Žemę!

http://indigroup.lt/vadovu-atranka-vadovu-paieska-galvu-medziokle/

Ieškantiems vadovo darbo

Lukiškių aikštės paminklo idėja

Pamąstymai dėl paminklo Lukiškių aikštėje

Matome vykstančius debatus įvairiuose lygiuose apie Lukiškių aikštės sutvarkymą. Siūlomi statytini ten paminklai.

Kaip vieną iš tų variantų mačiau raitelį ant žirgo. Panašių paminklų pasaulyje tikrai daug. Nei dar vienu raiteliu pasaulį nustebinsim, nei labai savus sudominsim. Manau, kad senovės vadams paminklų pristatyta nemažai.

Apie Lietuvos praeitį jaunimas irgi žino tik nuotrupas iš istorijos. Gali susidaryti toks įspūdis, kad nuo Gedimino, Vytauto Didžiojo, na, gal dar Maironio laikų nelabai beturim kuo didžiuotis.

Noriu atkreipti dėmesį į vieną tikrai nepelnytai užmirštamą sferą, kurioje lietuviai buvo nuo seno pripažįstami tarp pasaulio lyderių, bet apie tai žino tikrai nedidelė mūsų visuomenės dalis.

O ta sritis – aviacija.

Pradėti galėtume nuo Kazimiero Simonavičiaus ir Aleksandro Griškevičiaus. Toliau, Antanas Gustaitis, Jurgis Dobkevičius, Steponas Darius, Stasys Girėnas, Balys Karvelis, Bronius Oškinis, Stepas Artiškevičius, Vytautas Pakarskas, Vladas Kensgaila, Jurgis Kairys, Vytautas Lapėnas, Rimantas Stankevičius, Vincas Lapėnas, Vytautas Sabeckis, Vytautas Mačiulis...

Sovietiniais laikais pats savo ausimis girdėjau, kaip sovietų sąjungos DOSAAF-o aviacijos vadų suvažiavime apie 1985-tus metus generolas Charlamovas atsiliepė apie Lietuvos (tuomet dar okupuotos) aviatorius. Jis sakė, kad lietuviai pirma išmoksta skraidyti, o tik vėliau vaikščioti.

Sovietiniais laikais visoje sovietų sąjungoje nebuvo tiek aukšto lygio aviacijos sportininkų, kiek atskirai paėmus Lietuvoje. Kai reikėdavo sudaryti sklandytojų, parašiutininkų ar aukštojo pilotažo sąjungos rinktinę kokioms atsakingesnėms tarptautinėms varžyboms, Maskvos vadai rinkinės vadams duodavo griežtus nurodymus: „kad man būtų ne daugiau 3 lietuvių rinktinėje“. Blogiausiu atveju, kai jau visai neturėdavo ką siųsti iš kitur, šis skaičius padidėdavo iki 4.

Ką konkrečiai noriu pasiūlyti?

Visi aukščiau mano išvardyti žmonės yra palikę ryškius pėdsakus jei ne pasaulio, tai bent Lietuvos aviacijos istorijoje. Be jų būtų galima išvardyti dar kokį pusšimtį ne ką mažiau nusipelniusių. Bet yra vienas dalykas, kuris ryškiai įsirėžė savo patriotiškumu, drąsa, ryžtu bent jau mūsų kartos aviatorių sąmonėse.

Kai 1972 metais buvo išbandytas pirmasis visoje sovietų sąjungoje plastikinis sklandytuvas BK-7 „Lietuva“, tai buvo tikrai neeilinis įvykis.

Pirmiausia,– tai buvo tikrai pasaulinio lygio sklandytuvas, pagamintas Lietuvoje. Net jo atsiradimo istorija verta romano.

Antra – sklandytuvo pavadinimas „Lietuva“, tai buvo neįtikėtinai drąsus ir didelio atkaklumo reikalaujantis žygdarbis. Kas prisimena tuos laikus, supras, apie ką kalbu.

Trečia – pats to sklandytuvo konstruktorius Balys Karvelis yra žmogus legenda, turtingos Lietuvos aviacijos istorijos svarbi dalis. Nuo tų laikų iki pat sovietų sąjungos sugriuvimo, kiečiausi Sąjungos sklandytojai skraidė šiais sklandytuvais. Nors ant sklandytuvų uodegos privalomai buvo piešiama raudona vėliava su pjautuvu ir kūju, bet ant fiuzeliažo priekinės dalies puikavosi stilingas, kiekvienam lietuviui brangus užrašas „Lietuva“. Taigi nuo tų laikų iki pat šiol Lietuvos aeroklubuose skraidoma su naujausiomis šių sklandytuvų modifikacijomis. Ir ant jų iki šiol puikuojasi užrašas „Lietuva“.

Bronius Oškinis buvo savo laiku ne tik aistringas sklandytojas, bet ir pripažintas kiečiausias tų laikų mažųjų sklandytuvų jaunimui konstruktorius.

Tai ką aš siūlau? Siūlau Lukiškių aikštėje pastatyti natūralaus dydžio sklandytuvo „Lietuva“ maketą. Manau, kad geriausiai jis atrodytų besisukantis spiralėje, kokių 3-:-5 metrų aukštyje. O netoli jo ant žemės stovinčių B. Oškinio ir B. Karvelio natūralaus dydžio skulptūros. Ir tam, manau, neprieštarautų joks aviatorius, o ir kiti apie tai daugiau žinantys žmonės.

Daug aviacijoje pasiekė ir savo laiku netituluotu pasaulio čempionu specialistų vadintas Stepas Artiškevičius ir dabar sėkmingai tebeskraidantis Jurgis Kairys. Bet jie daugiausia skraidė svetimų konstrukcijų lėktuvais. Tuo labiau, kad J. Kairys ir dabar sėkmingai skraido, o gyviems statyti paminklus... priimta nebent Rusijoje (ir tai neseniai).

Beje prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais prisidėjo ir aviatoriai. Nedaug kas dabar žino, kaip Vilniuje surinkę Lietuvos DOSAAF-o LIetuvos aviacijos vadus net trys generolai bandė įtikinti, nesutikti atsiskirti nuo sąjunginio DOSAAF-o. Jie ir gundė mus viliojančiais pasiūlymais, ir gąsdino, kad jeigu atsiskirsime, tai atims iš mūsų visą techniką. Per pertraukėlę priėje prie aršiausio „spaudėjo“ generolo Maslovo, jei tiksliai prisimenu kartu buvome Algimantas Žentelis ir aš, bandėme jam išaiškinti, kad SSSR gynybos ministerija technikos pirkimui pinigus gauna iš mūsų mokesčių, taigi ir tie sklandytuvai ir lėktuvai pirkti už mūsų pinigus, tai teisėtai priklauso mums.

Pritrūkęs argumentų generolas piktai pareiškė, kad tais klausimais su mumis derėtis jis neįgaliotas.

Kai po pertraukos vėl bandė toliau mus spausti išlikti „Trojos arkliu“ laisvoje Lietuvoje, atsistojo V. Kensgaila ir tvirtai pasakė: „Išsivežkite jūs viską, iki paskutinio varžtelio. Praeis keli metai ir mes skraidysime su dar geresne technika“.

Po tų žodžių mes visi pradėjome audringai ploti. Taręs, kad daugiau nebeturi ką mums pasakyti, generolas atsisėdo.

Nedaug turbūt kas girdėjo ir apie tai, kad pavyzdžiui mes, Telšių Aeroklubo nariai buvome paslėpę kelis sklandytuvus ir lėktuvus nuošalesnėse sodybose, pas žmones, kad atvažiavę omonininkai nesušaudytų, nes žinodami rusų tvarką, supratome, kad mažai tikėtina, jog jie imsis organizuoti tos technikos išvežimą...

Nenoriu daugiau plėstis.

Apie kiekvieną iš mano čia paminėtų žmonių informacijos rasti galima gana nesunkiai. Jei kam kils klausimų, rašykite, mielai atsakysiu ir aš...

Kada mūsų Vyriausybė ir Seimas išaugs iš trumpų kelnyčių?

Premjeras A. Butkevičius tvirtai pareiškė, kad „Kukurūznyką“ iš Baltijos dugno ištrauks bet kokia kaina, mat reikia sužinoti, kodėl jis atsidūrė tame dugne...

Neprisižaidė žmogus vaikystėje su bimbalais ir drugeliais, neišsiaiškino, kad ant bimbalo sumeškeriojus karosą, po to jau tas bimbalas nebeskraidys...

Ką jis tikisi išsiaiškinti, ištraukęs tą kukurūznyką? Kiek dešimčių ar net šimtų tūkstančių tai kainuos mums?

Užuot užsiiminėjęs tokiu brangiu populizmu trumpakelniams, geriau išnuomotų kur Pakaunėje pirtelę, sukviestų ten kokius 15 labiau patyrusių aviatorių, kurie dar sovietiniame DOSAAF-e dirbdami praėjo ir kitiems pravedinėjo įvairiausius trenažus, kaip elgtis susidarius ypatingai situacijai. Jie prieš pirtį padarytų smegenų šturmą, o ant rytojaus pateiktų labai realią paskutinių minučių iki nuburbuliuojant įvykių tame An-2 versiją.

Ir nieko naujesnio, tuo labiau nežinomo, negirdėto, iš ko būtų būtina visiems pasimokyti, tame ištrauktame lėktuve (tiksliau, kas liko iš jo) niekas nebeiškrapštys.

Tai kam tie vargai? Kam tos ištraukimo išlaidos, kelis ar net keliasdešimt kartų viršijančios to lėktuvo buvusią (iki nuskendimo) kainą?

Tik tam, kad įtikintų dar kelis kvailelius lengvatikius per ateinančius rinkimus brėžti kryželį už bolševikų partijas?...

Tik norint pademonstruoti, kaip Lietuvos ministras pirmininkas paklusniai šoka pagal „ekspertės“ žuvusio lakūno dukrelės dūdelę?

Ar tikrai mums to reikia?

Užtektų apie tai rimtai pakalbėti su Viktoru Šišniausku, su Vytautu Birbalu...

Turim patyrusių lakūnų, patyrusių aviacijos inžinierių...

Sovietiniais laikais visos sovietų sąjungos DOSAAF-o vadai, pulkininkai, generolai rimtesniais su technika susijusiais klausimais sprendimus priimdavo tik išklausę Lietuvos DOSAAF-o aviacijos inžinieriaus G. A. Ežovo nuomonės. O šis, prieš pasakydamas (o dažniausiai ir prieš susidarydamas) savo nuomonę, pirmiausia išklausydavo mūsų – Lietuvos Aviacijos klubų inžinierių nuomones.

Taigi, turime dar tikrai labai daug tos srities specialistų, kuriems lygių pasaulyje nedaug surastume, bet mūsų trumpakelnis (aviacijos srityje) premjeras pasiruošęs už mūsų pinigus samdyti olandus, kad šie ištrauktų iš jūros dugno niekam nebereikalingą laužą ir užsidėtų pliusiuką neišmanėlių reitinguose.

Kada pagaliau mūsų „politikai“ (norėtųsi rašyti politikai, be kabučių) išaugs iš savo trumpų kelnyčių ir išmoks, kai reikia, pasiklausti išmanančių?

Apie neatsakingo politikavimo keliamus rimtus pavojus

Šįvakar (2013.10.03), klausydamas per radiją politikų debatų (jeigu galima taip pavadinti nekultūringą, be jokios pagarbos vienas kitam ir klausytojams, šūkavimą), netyčia gavau atsakymą į dar vieną, šioje laidoje aišku visai nepaliestą klausimą.

Man tapo aišku, kodėl netgi sakykime rimtŏs partijos, gana patyręs ir nekvailas politikas, vos išgirdęs kažkokiu klausimu, kad ir pagrįstą, konstruktyvų savo protingo kolegos (ypač jei mažiau pažįstamo) paprieštaravimą, tuoj užsidega karštai prieštarauti, įrodinėti savo teisumą, lyg tai būtų jo gyvybės ar mirties klausimas. Stengiasi žūt-būt apginti savo, gal dar rimtai nė neapmąstytą „tiesą“. Gal iki to jis pats abejojo, kuris čia variantas teisingesnis, kuris informacijos šaltinis patikimesnis. Ir jeigu jis būtų pirmiau išsakęs priešingą poziciją, tai dabar, su tokiu pačiu užsidegimu, gal net pykčiu gintų visiškai priešingą poziciją.

O esmė, pasirodo, tame, kad žmogus, įpratęs taip visą laiką ginti protingas, racionalias pozicijas prieš populistus, kuriems visai dzin, gerai ar blogai, svarbu, kad įtiktų „runkelinei“ visiškai nesusigaudančiai miniai.

Dar labiau už populistus tą priešiškumą skatina tie politikieriai, kurie savo sąžines pardavę priešiškoms valstybei jėgoms ir veikia tų jėgų valdomi. Taip kasdien bendraujant su užsislėpusiais, angelus vaidinančiais kenkėjais, valstybės priešais, daliai tų sąžiningų žmonių susiformuoja toks lyg ir įgytas politinis instinktas, kad vos tik kas nors ima jam prieštarauti, tuoj jo pasąmonė tą žmogų stato į priešų pozicijas. Na, o nuo priešo jau savo pozicijas reikia ginti visomis galimomis priemonėmis.

O kada žmogus įpranta taip greitai žmones rūšiuoti į savus ir priešus, tai automatiškai įsijungia dar ir papildomi savisaugos refleksai; jis pradeda vis labiau bijoti, kad pats nebūtų savų „nurūšiuotas“ į tuos priešus. Ir čia jau pradeda aiškėti to postsovietinio sindromo baisumas ir klampumas, kurio kai kurias plonybes labai sunku diagnozuoti. Čia jau labai priklauso nuo paties žmogaus praeities.

Kadangi pats esu nuo vaikystės labai užsispyręs žemaitis, o vaikystėje ir jaunystėje dar buvau ir gana karingos, „kampuotos“ prigimties, tai kuo mane kas nors stengdavosi labiau spausti, tuo atkakliau ir su didesniu užsidegimu tam priešindavausi.

Vyresni puikiai prisimena, kaip sovietiniais laikais, o ypač iki ~ aštunto praėjusio amžiaus dešimtmečio, labai visus nuo pat mažens spausdavo, kad būtų spaliukai, pionieriai, vėliau komjaunuoliai. Ir tas spaudimas kai kuriose mokyklose pasiekdavo net tokį lygį, kad net pasitaikydavo mokytojų, kurie didesnius, stipresnius (po du – tris metus vienoje klasėje sėdėjusius) mokinius, o tada tokie tikrai nebūdavo retenybė, skatindavo mušti, skriausti, tyčiotis iš tų nepaklusniųjų.

Pats esu matęs tokias egzekucijas, kai tie „atamanai“ klasėje ant grindų kreida nupiešė kryžių, suklupdė prieš jį kelis berniukus ir mergaites, kurie, jei teisingai prisimenu, per Kalėdas ėjo į bažnyčią, tad nebuvo mokykloje. Patys sustoję aplink tyčiojosi, mušė juos, apmėtė kempinėmis, kreida... Kaip minėjau, vaikystėje buvau gana karingas ir stipriai pasiryžęs savo tiesas ginti be jokių kompromisų, tai tikrai teko nemažai pakentėti ir pačiam. Bet gana greitai pastebėjau, kad tie „egzekutoriai“ aršiausiai puldavo tuos, kuriuos matydavo, kad galima palaužti. Tai suvokęs apsišarvavau dar didesne kantrybe ir užsispyrimu, kad jeigu jaučiuosi esąs teisus, tai jokiu būdu nenusileisiu. Po kurio laiko išpuolių prieš mane sumažėdavo, nes, kaip supratau, tiems teroristams būdavo neįdomu mušti, nesulaukiant geidžiamo rezultato.

Matyt čia suveikdavo ir tai, jog jie pajausdavo mano vidinį stiprumą, mano nepalaužiamą tikėjimą savo teisumu, ir taip, kad ir pravirkdę, įskaudinę mane, bet pasijausdavo nepasiekę norimo rezultato, tad lyg ir pralaimėję. O to juk niekas nemėgsta.

Taip jau gavosi, kad gyvenome su tėvais gana užkampiame kaime, tad iš pradžių ėjau į mažą pradinę mokyklą, kuri buvo arčiausiai. Ją pabaigęs, į aštuonmetę jau ėjau toliau. O vidurinė buvo jau toli, mieste. Taigi, kiekvienoje naujoje mokykloje tekdavo vienaip ar kitaip, vienur ilgiau, kitur trumpiau, įrodinėti savo nepalaužiamumą, kol išsikovodavau savo vienur palankesnes, kitur sunkokai pakenčiamas, bet turbūt geriausias, kokias laikiau įmanomomis, pozicijas. Per tas kovas taip pajaučiau savo vidinę jėgą, pasiryžimą kovoti už savo tiesas ir pozicijas iki pergalės, kad niekas nei jokiais gąsdinimais, nei grasinimais, nei gundymais taip ir neprivertė manęs tapti nei tuo spaliuku, nei pionieriu, nei komjaunuoliu.

Na, o į SSKP jau buvo tik bandymai gundyti įvairiomis privilegijomis, didesnėmis karjeros galimybėmis... Bet mano atsparumo šarvai jau buvo tokie stori, laisvės (bent tokios, maksimalios, kokia tuo metu buvo įmanoma) kaina tokia didelė, kad įveikti manęs tuo klausimu jau niekam nesigavo.

Kadangi iš bendraamžių, o ir iš gerokai jaunesnių sutikti tokių, atsispyrusių tam bolševikiniam buldozeriui, tekdavo labai retai, tai puikiai suprantu, kad tikrai nedaug atsiras pajėgių tai pilnai suvokti, o kartu ir priimti.

Kai 1977m, baigiant KPI (dabartinį KTU), karininkams, mėginusiems mane priversti stoti į komjaunimą, siauresnių ratų pokalbiuose dėsčiau, jog jie mus okupavo ir anksčiau ar vėliau teks iš Lietuvos išsikraustyti, tai kai kurie mano draugai laikė vos ne svaičiojimais.

Labai aiškiai mačiau, kaip keitėsi žmonių elgesys padvelkus gaivesniems realesnės laisvės vėjams. Tie, kurie buvo jau visai patikėję bolševikinėmis idėjomis, priėmę jas, kaip savas, apsipratę su to teikiamomis privilegijomis, kurie bet kokia kaina norėjo išlaikyti status quo, nuėjo, kas su Burokevičiumi, kas su Brazausku, vėliau su Paulausku, Paksu, Uspaskichu... Bet tie, kurie dar išlaikė nors kiek stipresnį stuburą, nors menką laisvės kainos nuojautą, kuo aktyviau sovietiniais laikais buvo įsijungę į tą bolševikinę veiklą, tuo staigiau metėsi į priešingą pusę – tapo aktyviausiais bažnyčių lankytojais, dešiniausiai orientuotais politine prasme, ir aršiausiais tų, kurie kažkaip „ne taip“ pasireiškę, kaltintojais...

Ir va čia jau pradėjo įsijungti tas savisaugos instinktas. Kad tik kas nepalaikytų kairesniu, kad tik neprimintų kažkokių, kad ir vaikystėje nuveiktų „žygdarbių“ „ne toje“ pusėje, kad tik neapkaltintų kolaboravimu okupantams. Žodžiu, kad nepriskirtų priešams, priešingai stovyklai.

Kaip minėjau pradžioje, dirbant sakykim Seime, kelias kadencijas iš eilės, pastoviai kariaujant dėl kartais tikrai labai svarbių pozicijų su tais, kuriems dzin, kuriems svarbu įtikti žiopliausiems, nes jų tarp rinkėjų absoliuti dauguma, tikrai, kaip tenka pastebėti, išsiugdo tas „apkasų sindromas“. Kad tik kas neprimintų kokio praeities paslydimo. Kad tik kas nepriskirtų prie parsidavėlių, priešų. Kad tik nepastatytų „ne į tą“ barikadų pusę.

Ir... kantriausiems skaitytojams

Kodėl tai taip svarbu?

Dabar turbūt vienas iš aktualiausių ir skausmingiausių klausimų Lietuvoje yra Ševrono grasinimai sprogdinti mūsų Žemę.

Tiems, kurie vadovaujasi principu „po manęs nors ir tvanas“, kurie gyvena toliau nuo tų Žemaitijos rajonų... – dzin. Bet tie, kurie suvokia, kad naudos iš tų skalūnų bus labai mažai, kad eilinis žmogelis tos naudos nė nepajus. Kurie pasidomėjo, kurie žino, kad pas mus tie skalūnai visu kilometru giliau nei Amerikoje, kurie šiek tiek suvokia, kiek pabrangsta tas papildomas gręžimo kilometras, puikiai supranta, kad Ševrono vadai irgi moka skaičiuoti. Ir kad jiems labiau rūpi pelnas, nei mūsų vaikų likimai. Ir jeigu jau jie kraustosi čia iš Amerikos, jeigu jie tikisi čia išspausti pelno, kai nelabai jo beišspaudžia Amerikoje, tai nesunku suvokti, kad čia jie tikisi daug sutaupyti saugumo, ekologijos sąskaita.

O jei tiksliau – mūsų sąskaita!

Nenustebau, kad lengvai tuo klausimu savo sąžinę pardavė V. Mazuronis: koks doras ir protingas žmogus stotų į tokį politinį darinį, kaip ta Pakso šaika? Į tokias kompanijas gali eiti arba nesusigaudantys žiopliai, arba trumparegiai sukčiai, kuriems rūpi tik savas kuo pilnesnis pilvas ir kuo greičiau, nes rytoj... gali ir nebereikėti.

Bet tikrai nustebino kai kurių konservatorių nusistatymas „už“.

Kad jie lengvai parsiduotų tikrai nenoriu tikėti (kuo tada betikėti?).

Kai padalyvavau keliuose susitikimuose, tai situacija pasidarė aiškesnė. Žmonės tikrai užsiėmę svarbiais reikalais. O dar tas aukščiau minėtas „apkasų sindromas“.

Vadas, Kubilius – mokytas, protingas žmogus. Netgi fizikas. Tiki juo,– jis geriau žino, ką sako.

Kai viename susitikime trumpai pateikiau kai kuriuos savo paskaičiavimus, tai Kubilius nuo scenos priminė, kad jis fizikas, tai irgi mokąs paskaičiuoti. Tada nebebuvo galimybės pakalbėti, priminti, kad mokėti neužtenka, reikia atrasti laiko ir noro, prisėsti ir paskaičiuoti.

Kitą kartą, kitame susitikime jau lyg ir turėjome galimybės padiskutuoti apie tai rimčiau. Bet va... Aš iš anksto pasiruošiau daugiau medžiagos, kad turėčiau ką parodyti, siekdamas įrodyti tokių gręžimų pragaištingumą. O ponas Kubilius, jau nekalbant apie kai kuriuos bendrapartiečius, kurie mažiau išmano, tad tiki vadu, jie tuoj „į apkasus“... „Kažkoks iš kaimo, gal gazpromo pasamdytas, o gal jų suklaidintas, bet... vistiek iš kitos fronto pusės...“

Tada tikrai buvo skaudoka, kad žmonės, kuriais pasitiki, kuriems nori padėti susivokti situacijoje, apsimeta visažiniais, bet niekaip negali patikėti, kad gali kilti ir tokių klausimų, apie kuriuos jie išmano mažiau, bet kažkas rimčiau įsigilino, gali padėti išsiaiškinti.

Tai va, šio vakaro (tiksliau vakar vakaro, nes kol čia rašiau, jau atėjo ir naktis) tos baisiai negražios šnekos tarp Graužinienės, Uspaskicho, Kirkilo, Kubiliaus, Masiulio ir dar poros žurnalistų, padėjo suprasti, kur čia tas šuo pakastas. Padėjo atrasti tą „apkasų sindromą“.

Kaip su juo kovoti?...

Nežinau.

Greitesnis gal imtų įrodinėti: „rinkime naujus, jaunus politikus, kurie dar nesusirgę tuo „apkasų sindromu“.

Gal dalis teisybės būtų ir tame. Bet kai pamatai kokiame susitikime, kaip elgiasi gana didelė dalis tų jaunų, „daug žadančių politikų“, nesugebančių suregzti normalaus sakinio, tai pagalvoji, kad jiems dar būtų labai sveika nors vieną kitą vasarą paganyti bandą... Labai padeda. Žinau iš patirties...

Ačiū, labai į temą klausimas.

Kaip prisidėti?...

Kiekvienas gali prisidėti pagal savo galimybes.

Dabar jau vienas iš prioritetinių mūsų taktinių tikslų yra įsigyti apie 100ha žemės kaimiškoje teritorijoje (kolkas esam priėję išvados, kad geriausia būtų ~ rytinėje -:- vidurio Žemaitijoje). Taigi, jeigu žmogus turi žemės, galima iškart tartis kaip su ja geriau tvarkytis,

Jeigu turi pakankamai geras finansines galimybes, galima ieškoti žemės tokioje vietoje, kur būtų geros galimybės plėstis ir... įsigyti žemę. Čia yra tam tikrų taktinių „plonybių“ kurias irgi būtų geriau aptarti netaip viešai, kad po to neapsunkintume sau tolimesnius žingsnius.

Jeigu neturi nei žemės, nei pinigų, bet turi noro, gali prisijungti prie mūsų. Galim suteikti gerą galimybę įsijungti į verslą, jei reiks, padėti, pamokyti... Veikiant darnioje komandoje kiekvieno žmogaus galimybės išauga daug kartų. Be to kartu pratinamės veikti komandoje, augame kaip asmenybės, ugdome iš savęs ir kitų lyderius.

Kuo didesnis būrys potencialių komandos narių įsijungs į mūsų gretas, tuo greičiau susikursime pakankamą materialinę bazę tolimesnei veiklai. Todėl prie mūsų gali prisijungti ir tie, kurie netiki ar nelabai pritaria „Aisčio“ strategijai, bet nori tobulėti, nebijo prisiimti atsakomybę už save ir savo šeimą, kurie nori susikurti geresnį gyvenimą, geresnę ateitį sau ir savo vaikams (kad ir ne mūsų bendruomenėje), nelaukdami malonės iš „gerų dėdžių“.

Žodžiu, tikrai turime ką pasiūlyti, kuo pasidalinti, reikia tik noro eiti pirmyn. O pradžiai dar reikėtų ir susitikti akivaizdžiai, betarpiškai pakalbėti, kad galėtume aptarti bendravimo ir bendradarbiavimo strategiją ir formas.

P.s. Labai prašau atleisti, kad ilgokai užtrukau su atsakymu, pasistengsiu ateity reaguoti operatyviau. Ačiū už supratimą, domėjimąsi.

Manau, verta būtų paskaityti apie tai, kad pirmieji krikščionys buvo vegetarai. Dabar daugelis lengvai pasiduoda fariziejų nuvedami nuo tiesos į melo džiungles. http://www.mokslas.net/biologija/vegetariska-mityba/

Valdymo klausimais gerų minčių pasiskaityti galima čia: http://www.sarmatas.lt/12/kapos-teise/ Apie tai mes mąstom, kalbamės, tikime, kad su laiku, įsibėgėjus „Aisčio“ strategijos įgyvendinimui, išsiplėtus mūsų teritorijoms, tikrai bus verta pereiti prie panašaus valdymo modelio.

Ačiū, „Rožinių svajonių turėtojau“, už pasidalinimą „intensyvių pamąstymų“ rezultatais. Istorija rodo, kad tie, kurie svajojo apie žvaigždes, mėnulį jau pasiekė. Tačiau tie, kurie nieko iš gyvenimo nedrįsta tikėtis... Ko pasieks jie? Kas keičiasi jų gyvenime?...

O dėl materialinės paramos?... Gerai įsiskaityk, kas parašyta mūsų strategijoje. Gal suprasi. Išmaldos mums nereikia! Gal ir švelniai, aptakiai parašėme. Finansinis prisidėjimas prie mūsų strategijos įgyvendinimo tik paspartins įgyvendinimą. O prisidėjusiam tai bus gal geriausia investicija padaryta jo gyvenime, kuriant geresnį Pasaulį, kuriant geresnes perspektyvas savo vaikams, vaikaičiams. Taigi, tą galimybę prisidėti finansiškai, vertinčiau ne kaip išmaldos prašymą, bet kaip suteiktą gerą šansą.

O iki tokio suvokimo kai kam dar irgi reikia ūgtelėti. Padėti tai padaryti ir stengiamės su šia internetine svetaine (ir ne tik).

Dėl strategijos įgyvendinimo... Nesėdime rankų sudėję, laukdami paramos. Veikiame patys, susikūrėme sau geras, perspektyvias finansines galimybes, padedame ir kitiems, norintiems, užsitikrinti rimtas pajamas, kad finansinės problemos netrukdytų siekti kilnių tikslų, o atsivėrusios naujos galimybės užtikrintų kuo spartesnį asmeninį augimą ir ėjimą pirmyn! Man malonu atvirai ir nuoširdžiai pasakyti, kad darau tai, kuo tikiu ir jaustis pakiliai jau vien dėl to, kad tikiu tuo, ką darau!

Dar lašas į tą kartybių taurę... brrrr

XV a. mergina

Jei kas nors man anksčiau būtų ką nors panašaus pasakojęs, tikriausiai nebūčiau patikėjęs, kad tai dar įmanoma net XXI amžiuje. Gal sunku bus patikėti ir tau, bet užtikrinu, visa ši istorija tikra. Veiksmas vyko vienoje nemažoje gyvenvietėje, kurios užkampiu tikrai nepavadinčiau (veikėjų vardus, tiesa, pakeičiau).

Vieną savaitgalį pas Adomą ir Stefą susirinkome keletas artimiausių giminaičių. Malonu žvarboką pavakarę pabendrauti prie stalo, vėliau pasikaitinti pirtelėje.

Kad labiau viliotų pirties karštis, kažkam iš kompanijos pasiūlius, visi, pakilę nuo vaišių stalo, su dainom išėjome pasivaikščioti vakarinėmis gatvėmis. Gerokai sužvarbę sugužėjome į namus. Dabar gerai iškūrenta pirtis jau traukė kaip magnetas, tad trumpai susipažinęs su dar viena iš kažkur atsiradusia, man dar nematyta viešnia, pavadinkim ją Virga, nuskubėjau pirtin.

Po pirties papuoliau į jau anksčiau prasidėjusią diskusiją, kuri daugiau sukosi apie tikėjimą, religijas, sveikatos problemas.

Truputį stebino Virga, dar nė trisdešimties nesulaukusi mergina, kuri labai aktyviai diskutavo, visais klausimais turėjo savo nepajudinamai tvirtą nuomonę ir labai aktyviai ją reiškė.

Nebesu toks jaunas, kad taip gerai viską žinočiau, tačiau nesu ir tas, iš kurio žodį su kabliu reiktų pešti, tad kiek pasiklausęs apie ką kalbama, įsijungiau į diskusiją. Virgos minčių argumentacija, gal tiksliau neargumentavimas, man labai priminė vieno mano neblogai pažįstamo kunigo manieras. Kaip ir jis, Virga, vos išgirdusi kiek kitokią nei jos nuomonę, tuoj konstatuodavo, kad tai padiktavo velnias ir kad tos minties autoriui reikėtų egzorcisto pagalbos.

Jaunoji pašnekovė, kaip ji pati gyrėsi, turi tokią aiškiaregystės dovaną, kad vos įėjusi pas žmones į namus, gali tuoj paimti iš lentynų knygas, kurios, kaip ji išsireiškė, „nuo velnio“ ir kurias nedelsiant reikia sudeginti. Nors Virga gana daug kalbėjo apie savo pamaldumą, apie savo nepajudinamą tikėjimą, tačiau gana daug pasakojo ir apie didelius sunkumus, su kuriais jai vis tenka susidurti.

Pabandžiau priminti Jėzaus pamokymą, kad užtektų garstyčių grūdelio dydžio tikėjimo ir ji galėtų ne tik lengvai susitvarkyti su jai sunkumų sukeliančiomis buities smulkmenomis, bet net medžiai paklustų jos įsakymams. Kažkodėl jaunajai žinovei sunku buvo patikėti, jog Biblijos teiginiai tinka ir jai, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems pagonims, žydams ar fariziejams, nesvarbu, kokios tautybės jie bebūtų.

Patariau merginai paskaityti vieną – kitą knygelę, kurios gal padėtų jai susivokti savo „labai teisingose“ tačiau beviltiškai susipainiojusiose mintyse, tačiau ši be jokių skrupulų visas mano paminėtas knygas priskyrė prie tų, kurias reikėtų kuo greičiau sudeginti. Beje, kai kurių iš tų knygų ji nebuvo nė mačiusi, apie kai kurias iš viso pirmą kartą girdėjo. Tikriausiai ji negreit paskaitys ir tokias eilutes:

„...Niekada nesimelsiu prašydamas materialių dalykų. Aš nešauksiu tarno, kad jis man atneštų maisto. Aš neįsakinėsiu užeigos savininkui suteikti man nakvynę. Niekada neprašysiu, kad man pristatytų auksą, meilę, gerą sveikatą, niekingas pergales, šlovę, sėkmę ar laimę. Aš maldausiu nurodyti man kelią, kad pats, savo jėgomis įgyčiau tuos dalykus, ir mano malda visada bus išklausyta...

Supažindink mane su neapykanta, kad ji manęs neužkluptų netikėtai, tačiau pripildyk mano širdį meilės, kuri pavers nepažįstamuosius mano draugais.

Bet visi šie dalykai išsipildys tik tada, kai Tu to norėsi. Aš esu maža ir vieniša vynuogė, įsikabinusi į vynmedį, tačiau Tu padarei mane skirtingą negu kiti. Nuoširdžiai tikiu, kad man yra skirta ypatinga vieta. Vesk mane. Padėk man. Parodyk man kelią.

Leisk man tapti tuo, kuo planavai, kai pasėjai mano sėklą ir ją laiminai pasaulio vynuogyne...

Vesk mane, Dieve...“

Jaunoji visažinė nedvejodama konstatavo, kad knygelę „Didysis pasaulio prekiautojas“, iš kurios paėmiau ką tik tavo perskaitytas citatas, būtina sudeginti, o tos knygelės autorius neabejotinai apsėstas velnio, o gal ir ne vieno.

Nelabai ji norėjo girdėti ir mano pastebėjimą, kad panašūs, kaip čia pateiktos citatos žodžiai man dvelkia didesniu tikėjimu, nei jos kasdien, tačiau abejingai tariami „Tikiu Dievą Tėvą...“, kuriais prieš daugelį metų žmonės bandė įtikinėti save, bet juose ir iki šių dienų persidavė ta juos kankinusi abejonė. Ar nors kartą, mielas skaitytojau, pabandei panašiais žodžiais kreiptis į prieš tave stovintį žmogų? Aš pabandžiau. Rezultatai akivaizdžiai patvirtino mano spėjimus. Vos pradėjus savo pašnekovą įtikinėti, kad aš tikiu, jog jis stovi prieš mane, šis ima teirautis ar man nereikia pakviesti gydytojo ir ar dažnai man taip užeina...

Taigi – žodžiai „aš tikiu, kad tu esi“, matyt, rodo labiau abejonę nei tikėjimą. Galutinai Virgos „neklystanti aiškiaregystė“ „sublizgėjo“ tada, kai man išreiškus panašius samprotavimus, kaip ką tik perskaitei, ji tvirtai pareiškė: „gal rytoj, kai kiek prasipagiriosi, tavo mintys prašviesės ir tu suvoksi, ką čia tau aiškinau“.

Šie žodžiai privertė nusišypsoti ir kitus mūsų pašnekovus, kurie iki šiol labiau pritarė Virgai, bet kurie mane pažįsta seniai ir niekada nematė manęs girto. O tą vakarą aš nebuvau nė prie lūpų prikišęs net alaus, nekalbant jau apie stipresnius gėrimus. Išgirdusi apie tai iš atlaidžiai besišypsančios mano žmonos, Virga tvirtai pareiškė, kad tai dar blogiau... Atseit, jei girtas, tai tuo galima būtų pateisinti mano nusišnekėjimus, bet jeigu jau blaivas... „tai ko gero tikrai ilgam“ – linksmai pratęsė jos mintį keldamas taurelę Adomas...

Mano atsakymas:

Dėl piktnaudžiavimo valdžia kiek realesnis pavojus galėtų kilti pradžioje, bet ir apie tai pagalvota, kaip šį pavojų minimizuoti. Vėliau, kai į valdžią ateis jau mūsų bendruomenėje užaugusi, išugdyta karta, jis dar labiau mažės. Žodžiu, tas pavojus bus nuo pat pradžių daug mažesnis, nei turime dabar Lietuvoje, kaip beje ir kitose, senesnės demokratijos šalyse. Apie tai kiek plačiau esu išdėstęs čia: http://aistis.eu/index.php/strategija