p { margin-bottom: 0.21cm; }

Man linksma skaityti tokių daktarų poziciją. Mes mirštame ir sergame todėl, kad mums kažko trūksta. Maža to, net gyvūnams kuriuos žmogus pasisavina (karvės, ožkos ir kt) pasirodo irgi kažko trūksta....supraskit maisto medžiagų. Visiems, kas tik susiduria su žmogums kažko trūksta.

O ko žmogui netrūksta? Ko pas jį yra apsčiai? Ligų. Prieš 100 metų daktarai mokėsi apie 4000 ligų, o šiandien jau virš 30000.

Pastaruoju metu aš dažnai būnu kaimo vietovėse. Matau stirnas, briedžiai man kelią pastoja, šernai net nekreipia į mane dėmesio. Vat aš ir galvoju; šitie gyviai turi viską ko jiems reikia, nieko neprašo ir visiškai nesikreipia į žmogų. Gyvena ten jie kažkaip, išgyvena ir aniem nieko netrūksta. O vat matot karvės, kurios gyvena šalia žmogaus....anom kažko trūksta.

Ar ne laikas pačiam žmogui susirūpinti ką jis yra pametęs, kad jam trūksta.

Yra toks gyvūnas koala (rodos taip jis vadinasi), anas valgo tik eukalipto lapus, šviežius lapus. Bandymai šį gyvį nusitempti į zoologijos sodą buvo nevykę. Nes žmogus nepajėgus tokį gyvį išmaitinti kai jam reikia tik šviežių eukalipto lapų. O maitinasi šis gyvis gan vienpusišku maistu. Ir jam nieko netrūksta.

Sacharos dykumoje gyvena tautelė kurios nariai ryte išgeria kažkokios arbatėlės, per pietus suvalgo kelias datules, o vakare rodos ryžių žiupsnį, o per dieną nubėga apie 90 km. Sacharos dykuma kur pavėsyje 45 C., o pavėsio, kaip žinia ten nerasta. Mokslininkai stebi juos važiuodami džipais ir vos galo negauna.

Mokslininkai numauna sraigei namuką, paleidžia į jei įprastą terpę-vandenį, kuriame kalcio nerasta. Po mėnesio ji jau su nauju namuku. ?????????

Jei kam įdomu, galėsiu tęsti.

p { margin-bottom: 0.21cm; }a:link { }

Pradžioj mano priekaištai Aisčio forumo administratoriui. Supykau baisiausiai, nepasitenkinimas mano didis...net negaliu apsakyti. Parašau postą, o mano postai tai paklodės, įvedu apsaugos kodą, suprantama neteisingai, o postas jau dingo.

Mano, kaip forumų aso (esu kelių forumų administratorius ir dar kelių moderatorius) patarimas. Nereikia šito. Forumas nėra didis, lankytojų ne prūdais, prižiūrėti dar tikrai nėra sunku. O tokie dalykai labai atbaido forumo lankytojus ypač pradžioje.

O vat Krabui aš esu dėkingas už tamstos postus. Dievinu oponentus ir dar labiau dievinu stiprius oponentus. Tikiuosi, tamsta toks ir esi.

Krabai, atsakyk tik į du klausimus.

1. Ar žmonijai reikia tokiais dideliais kiekiais gaminti daiktus?

   Man labai patinka ekonomistai turintys jumoro jausmą. Vieno iš jų samprotavimai skamba sekančiai: jei mes gamintume viską ir tokiais tempais kokiais dabar esame pajėgūs tai 2030 mums reikėtų prišvartuoti dar vieną planetą, kad viską sukraut.

2. Ar žmonija atsisakys gamybos automatizavimo, robotizavimo ir kompiuterizavimo?

   Ateity gamykloj dirbs tik du darbuotojai: žmogus ir šuo. Žmogus tam, kad pašerti šunį, o šuo tam, kad neprileisti žmogaus prie įrengimų.

   Čia kito ekonomisto baikos.

   Aš nedievinu MLM, bet žiūriu iš ekonomisto pozicijų, mano galva ši industrija tam tikru procentu didina užimtumą. Galiu klysti. Todėl labai vertinu rimtus oponentus kurie leis pasižiūrėti į mano poziciją ir kitu rakursu.

   Apie tai porinu savo bloge; http://auriusd.blogspot.com/

   Nieko nėra amžino, MLM taip pat. Mano galva ši industrija gyvuos gal dar kokius 50-75-100 metų. Viena, žinoma MLM lyderė suskaičiavo, kad ši industrija viename žmoguje apjungia 35 specialybes.

   Taigi, gerbiamas Krabai pakalbėkim apie užimtumą, apie BVP kūrimą ir šiaip apie gyvenimą, o ir apie moteris...

   Iš anksto dėkingas.

Parašiau tą komentarą ir ilgokai buvau pamirses, buvau įsitikinęs, kad mano komentaras bus ištrintas.

Nustebinai truputį, Antanai.

Parsisiunčiau tą laisvės imperiją, truputį paskaitinėjau. Mano nuomonė... MANO NUOMONĖ tuo klausimu tokia – per daug ten jau viskas gražu, kad galėtų būti teisybė. Manau, kad čia labiau pasakėlės, nei tikros istorijos.

Nors tu aišku įrodinėsi priešingai.

TIek to. Gyvuok.

Svarbiausia – žmogus!

Mūsų gyvenimas keičiasi labai sparčiai.

Mano vaikystėje laba retai kas turėjo radijo imtuvą. Puikiai prisimenu, kaip pirmas žmogus mūsų kaime įsigijo televizorių, kaip pirmas pasaulyje žmogus pakilo į kosmosą. Pirmo mano kompiuterio  (1987m) operatyvi atmintis buvo 16kB. Dabar net mobilių telefonų atmintis skaičiuojama gigabaitais...

Tačiau atsivertus mokyklinius šiandieninių vaikų vadovėlius susidaro įspūdis, kad mokykla aplinkui vykstančių pokyčių beveik nepastebi... Susipažinti su tuo, ką šioje srityje daro veiklesni, labiau į priekį žiūrintys žmonės galma užsukus į „Tautinės mokyklos“ puslapį.

Pasirodo, tėvai tikrai labai sunkiai „auklėjami“, labai sunku jiems pasiryžti nors menkiausiems pokyčiams. Pasimokė tie vaikai, prisijaukino prie kiek didesnės laisvės, o naujai laidai pasiryžtančių dar vis trūksta.

Tiesa, ta mokyklėlė buvo kiek per anksti gimęs, nepilnai išnešiotas kūdikis, bet... mano manymu, tas projektas tikrai parodė, kad einame teisingu keliu, kad mūsų „Aisčio“ strategija tikrai paruošta kvalifikuotai, kad ją įgyvendinus, kuo toliau, tuo vis daugiau bus tų gerų pokyčių ir jie bus vis mažiau skausmingi tiems, kurie juose dalyvaus, kurie juos priims, kurie eis pirmyn

ŽEMĖ IR ŽMOGUS

Kad lengviau suvoktų apie ką kalbama tie, kurie dar neperskaitė Vladimiro Megre knygų serijos „Skambantys Rusijos kedrai“, o gal ir apsispręstų perskaityti tas knygas, siūlau pažiūrėti gana trumpą filmuką. Sutrumpintą, pritaikytą būtent pirminiam susipažinimui (filmas rusų kalba).

Jį pažiūrėti galite čia:

Filmas apie pirmąsias giminių sodybas

http://distance.ktu.lt/vips/flash/play.php?&rid=6094

Vertas dėmesio seminaras apie verslą.

Tik noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į vieną banalią, šimus metų žinomą tiesą – jeigu nori konsultacijos apie brangakmenius, geriau konsultuokis su juvelyrais, negu su aviganiais.

Ir bent jau kelios dešimtys metų, kaip~ absoliuti dauguma (tikiuosi) Lietuvos gyventojų žino, jog suskaudus dančiui geriau kreiptis į dantistą, o ne į kalvį...

Iš tos filmuotos medžiagos akivaizdu, kaip žmogus, kad ir įsukęs milijoninį verslą, studijavęs sovietinę ekonomiką, bet absoliutus profanas, kai kalba apie tinklinę rinkodarą.

Jis visiškai neskiria nusikalstamų finansinių piramidžių nuo rimto šios srities verslo. Net pareiškė, kad JAV tinklinė rinkodara uždrausta. Čia gryniausias melas, o kartu ir akivaizdus įrodymas, kad apie tai gali kažką naudingo, objektyvaus sužinoti tik iš šios industrijos specialisto.

Pagal milijonierių skaičiu tinklinė rinkodara pasaulyje užima antrą vietą po prekybos nekilnojamuoju turtu.

Yra tokių tinklinio marketingo kompanijų, kurios gavusios ne vieną tarptautinį apdovanojimą už savo išskirtinius pasiekimus.

Pvz. Amway kompanijos vadovai yra gavę apdovanojimą už pasiūlymą, kaip ženkliai pagerinti JAV vyriausybės valdymą...

Kas jau suvokėte, kad darželiai, mokyklos ugdo paklusnius vergus,

kas norite, kad Jūsų vaikai užaugtų laisvesni, pagaliau,

kas sąmoningai norite prisidėti prie to, kad keistųsi pasaulyje tendensijos į gerąją pusę,

pasinaudokite galimybe, nuvežkite savo vaikus į rudens stovyklą, kuri vyks 2010 10 24 – 30d

Atvykimas 24d., sekmadienį 15-18h

Tegu vaikai patiria kiek kitokį gyvenimą. O gal vėliau išdrįsite ir leisti jiems prisijungti prie tų, kurie jau mokosi toje naujoje, truputį kitokioje mokykloje.

Kad dauguma vaikų to norėtų nė neabejoju. Sunkiausiai tai priimti, suvokti sekasi tėvams.

Daugiau informacijos apie mokyklą, apie rudens stovyklą rasite šiame puslapyje:

http://www.tautinemokykla.lt

Ten spauskite ant debesėlio „Stovyklos, seminarai“

Būk sveikas, Sauliau. Sveiki visi!

Labai malonu, kad domitės mūsų veikla, kad norite prisidėti prie mūsų. Pažadas padėti tikrai galioja... :)

Saulius rašė:

> Gera diena, gerb. Antanai, ...

> Ne, geriau perfrazuosiu: mano gyvenime atėjo laikas rasti Jūsų internetinį

> puslapį. Jūsų idėjos mane sužavėjo. Pritariu - tai mes patys kuriame savo

> gyvenimą ir esame už jį atsakingi.

> Prisipažinsiu, kol kas dar vis esu viena iš tų "voverių, besisukančių

> rate".

Gal reikia nuo to ir pradėti? Kol sukiesi voverės rate, beveik nėra prasmės kalbėti apie kūrybą,– tik laisvas žmogus gali būti kūrėju. Ir aišku, tik kūrėjas gali kažką sukurti...

> Bet jau atsimerkiu:) ...

> Kol dar Jums nepabodo skaityti šio laiško, skubu prie reikalo. Perverčiau

> visus puslapius Jūsų saite (deja, ne viską skaityti turėjau "teises"),

> tačiau neradau jokių nuorodų, ką konkrečiai reikia daryti, norint

> prisijungti prie Jūsų judėjimo?

Maniau, kad tamstai nepavyko prisijungti prie „Aisčio“ puslapio, bet pasižiūrėjau, kad viskas tvarkoje – užsiregistravai, įėjai.

> Aš dar tiek daug ko nemoku. Bet labai noriu išmokti! Ir jei Jūsų

> pasiūlymas

> būti patarėju kiekvienam nuoširdžiai susidomėjusiam Lietuvos piliečiui dar

> galioja, labai noriu tapti Jūsų mokinys.

Jeigu jau tamsta pats suradai „Aistį“, susidomėjai tuo, kas ten rašoma, tai reiškia, kad nesi jau toks „žalias“... :) O jeigu ieškai, tai ir randi...

Kuo mūsų daugiau, kuo mes vieningesni, tuo daugiau mes galime, tuo efektyvesnė mūsų veikla.

Džiaugiamės kiekvienu susidomėjusiu, norinčiu įsijungti į mūsų komandą. Ateityje geriau rašykite tiesiai čia, į forumą, visa tai, kas gali būti įdomu, aktualu ir kitiems pas mus užsukusiems. Bet jeigu kyla kokie stipriai asmeniški klausimai, rašykit drąsiai ir man.

Dėl įsijungimo į mūsų komandą... Apie tai, matyt, dar reiks kažką konkretesnio surašyti puslapyje. Pradžiai, jei turi noro ir rasi laiko, būtų gerai perskaityti knygas, kurias rekomenduojame skyriuje „Šaknys“. Jei perskaičius kils kokių klausimų, minčių, laukiame forume „Šaknys“.

Jeigu manai, kad tamstai svarbiau pirmiausia išspręsti finansinius klausimus, pasidaryti daugiau laisvo laiko, rašyk, padėsime. Jeigu yra noras bendrauti su mumis, būčiau dėkingas, jeigu parašytumėt truputį apie save...

Ačiū. Geros dienos!

Gera diena, gerb. Antanai,

visiškai atsitiktinai (nors mes abu žinome, kad nieko
šiame  gyvenime  enutinka "atsitiktinai") radau Jūsų
internetinį puslapį.
Ne, geriau perfrazuosiu: mano gyvenime atėjo laikas
rasti Jūsų internetinį puslapį. Jūsų idėjos mane sužavėjo.
Pritariu - tai mes patys kuriame savo gyvenimą ir esame 
už jį atsakingi.
Prisipažinsiu, kol kas dar vis esu viena iš tų "voverių, 
besisukančių rate". Bet jau atsimerkiu:)
Jei atvirai, tai mane žavi, kaip viskas įdomiai klostosi
- vos  susidomėjau saviugda, atrodytų, savaime 
atsiranda vis daugiau ir vis įdomesnės informacijos 
šia tema.
Vos prieš savaitę (vėl gi visiškai "atsitiktinai") 
atradau Joe Vitale Ho-oPonopono aprašymą. 
Dabar randu Jus...
Kol dar Jums nepabodo skaityti šio laiško, skubu
prie reikalo. 
Perverčiau visus puslapius Jūsų saite (deja, ne 
viską skaityti turėjau "teises"), tačiau neradau
jokių nuorodų,
ką konkrečiai  reikia daryti, norint prisijungti prie 
Jūsų judėjimo?
Aš dar tiek daug ko nemoku. Bet labai noriu išmokti!
Ir jei Jūsų pasiūlymas būti patarėju kiekvienam 
nuoširdžiai susidomėjusiam Lietuvos piliečiui dar 
galioja, labai noriu tapti Jūsų mokinys.

Su didžia pagarba ir gražios dienos palinkėjimais,
Saulius

Čia nagrinėdami problemas, tuo pačiu pateiksim ir savo pasiūlymus, kaip taisyti situaciją.

Labai verta pažiūrėti. Įrašai iš Rusijos tv., žurnalisto pokalbis su Jurijumi Morozu, verslininku, verslo instituto įkūrėju ir vadovu

Y1 Y2 Y3 Y4

Būk sveikas, drauguži. Tiesa, manau, kad būtų geriau „Aisčio“ puslapyje prisiregistruoti ir prisistatinėti savo tikru vardu. Aišku, tai labiau įpareigoja, bet tokiu atveju ir tavo draugams būtų drąsiau,– paskatintum ir juos padaryti tuos „namų darbus“, dalintis kilusiomis mintimis.

Bet kokia veikla daug malonesnė ir produktyvesnė, jeigu veikiame kartu, šalia jausdami draugo petį. Jau per seminarą minėjau, kad duodantis jau pradeda išsilaisvinti, nes vergas niekam nieko negali duoti. Taigi, ta moralinė parama gal nedrąsesniam draugui jau būtų rimtas žingsnis į priekį...

O be to, registruotiems puslapyje prieinama daugiau informacijos, tad gal rasi daugiau ką įdomaus...

Ar verta atlikti namų darbus? Ar verta užsirašyti savo tikslus?... Ar tai duos naudos?

Taip, taip ir dar kartą taip!

Geriau ką nors daryti ir suklysti, nei nieko nedaryti. Darydamas bet kokiu atveju gauni bent jau pamoką, įgauni patirties... Be to, per seminarą Dauparuose mano duotas jums visiems pažadas: „Jeigu darysite tai, ką patarsiu ir už metų neužsitikrinsit sau didesnių pajamų nei jūsų draugai uždirba Anglijoje, su savo kaklaraiščiu nublizginsiu jums batus“, galioja. Aš tai pažadėjau visai rimtai ir nė kiek neabejoju jūsų galimybėmis susikurti sau geresnį gyvenimą čia, savo Tėvynėje. Ir man tai tikrai rūpi!

Dėl žemaičių kalbos?... Pasiskaityk Simono Daukanto, netgi Mikalojaus Daukšos raštus. Aukštaičiai ir kiti lietuviai laikė juos žemaitiškais, nors rašė jie beveik grynai pagal dabartinį supratimą bendrine lietuvių literatūrine kalba. Manau, kad geriausia būti savimi ir... nedaryti iš to kažkokių atrakcijų. Aš esu žemaitis, visada, kur esu taip nesunkiai suprantamas, kalbu savo gimtąja kalba, nes taip man lengviau. Taip galiu sklandžiau, aiškiau dėstyti savo mintis, nei galvodamas, kaip čia teisingai pasakius vieną ar kitą žodį, išsireiškimą nelabai įprasta kalba. Taigi neišsigąsk – rašysim lietuviškai.

Dėl forumo suradimo... Juk tame lapelyje aiškiai surašyta: http://aistis.eu , forumas, ieškantiems. Tie, kas gavo tuos mano „receptus“ tikrai turėtų be sunkumų surasti šį forumą, o kitiems... jei padėsit, jei norės – suras.

Ačiū už pirmą komentarą. Rašykite drąsiai kaip nesiseka ar kaip sekasi, Dalinkimės pergalėmis, padrąsinkime tuo kitus ir mūsų galimybės vis didės.

Sėkmės!

Tikintis jumis ir jūsų didžiuliu potencialu, Antanas

Perskaičiau dar kartą tą jūsų duotą namų darbu lapelį. Nežinau, ar verta čia ką nors daryti? Manau, kad tokie tušti parašinėjimia vis tiek nieko neduos. Kokia iš ot nauda? O beje, norėjau paklausti, ar čia forume į klausimus irgi atsakinėsite žemaitiškai, kaip per tą paskaitą? O gal išvis neatsakinėsite... tegu kvaileliai parašinėja jei nori, paskaitinėja kas... o man nusišvilpt?... Beje, šitą forumą ne taip jau paprasta surasti. sėkmės čia užėjusiems (jeigu praeis mano tas komentas) :)) Peštaitis

Būkite sveiki, seminaro Dauparuose „Kad svajonės taptų tikrove“ dalyviai.

Jeigu jau skaitote šį mano pranešimą, reiškia, galvojate apie namų darbus... Padarykite tai, kas rašoma tuose lapeliuoso, tikrai tai bus labai naudinga.

Aš jumis sužavėtas!

Aš tikiu jūsų neribotomis galimybėmis!

Patikėkite tuo ir jūs!

Kartu mes tikrai galime daug ką nuveikti. Mes jėga!

Šis forumas pradėtas seminaro jaunimui „Kad svajonės taptų tikrove“, įvykusio Dauparuose 2010.08.06 dalyviams, kaip papildymas įdomesnio, turiningesnio ir visapusiškai turtingesnio gyvenimo receptui.

Pirmiausia padarykite tai, ką sakiau ir kas parašyta jūsų gautuose receptuose.

Rašykite apie iškilusius sunkumu, neaiškumus. Dalinkitės atradimais, pergalėmis, taip padėsite kitiems patikėti, kad receptas tikrai veiksmingas.

Klauskite, jeigu kas neaišku.

Atsakykite draugams į jų užduotus klausimus, jeigu žinote atsakymus.

Bendraukime. Bendravimas praturtina, padeda augti, eiti pirmyn.

Šiame forume gali dalyvauti ir kiti. Klauskite, prašykite, pateiksime pradinę medžiagą, kad lengviau būtų eiti pirmyn. Susiorganizuokite didesnis būrys ir... jeigu reikės, jei manysime, kad tai naudinga, atvažiuosiu, padarysime panašią įžangą į... gerus pokyčius...

Mes visi kasdien renkamės būti mažesniu ar didesniu, laukti, kol kažkas pasakys ką daryti ar kol kažką duos, arba išsilaisvinti, prisiimti už viską atsakomybę sau, būti šeimininku, kūrėju...

A. de Sent Egziuperi teisingai rašė: „Išlaisvink žmogų ir jis pradės kurti“

Išsilaisvinkime, kurkime kartu ir mūsų Žemė sužydės!

Beje, knyga „Laisvės imperija“ jau yra „Aisčio“ literatūros bibliotekoje.

Knyga čia įdėta pdf formato, tad kas norite, galite laisvai parsisiųsti ir skaityti.

O paskaityti ją tikrai verta. Sėkmės

Ačiū komentarų autoriams už parodytą dėmesį, už klausimus ir... už tai, kad išprovokavo naują forumą apie politiką.

Nors tikrai daug metų domiuosi politika, nemažai teko ir pačiam joje gana aktyviai dalyvauti, nelaikau savęs dideliu šios srities ekspertu, tad prašau atleisti, jeigu kam mano atsakymai nepatiks. Rašykit. Aiškinsimės, gilinsime savo supratimą... Pirmiausia, dėl to Stepo komentaro „klausimų – pamąstymų...“ forume, temoje „Apie strategiją“.

Bent jau man nesusidarė įspūdis, kad Stepas labai jau „pliektų“ kairiuosius. Tiesa, jis, kiek supratau, teisina Kubiliaus vyriausybę ir labiau kaltina (manau ne be pagrindo) rinkėjus, dėl jų trumpos atminties. Ir čia jau su ponu Stepu tikrai sutinku...

Aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje. Dalyvavau nepamirštamame, nepakartojamame „Baltijos kelyje“, nemažai parų praleidau budėdamas prie Seimo. Tekdavo neretai pasiginčyti su kitais Sąjūdžio tarybos nariais kai kuriais klausimais, kylančiais dėl silpno nepriklausomos Lietuvos įsivaizdavimo, tad nemažai galvojau apie tai, kokią kuriame tą laisvą Lietuvą.

Tuos apmąstymus paskatino ir ginčai su sovietiniais gana aukštais karininkais, kai paskutinį kartą Lietuvos SDAALR aviacijos atstovai dalyvavome visasąjunginiame metiniame suvažiavime Kalugoje (jeigu teisingai prisimenu). Ten mums, keliems aktyviausiems Lietuvos pozicijų gynėjams keletas pulkininkų ir papulkininkių su pašaipa bandė įrodyti, kad be sovietų sąjungos Lietuva žlugs.

Jie mūsų klausė: „Kaip jūs įsivaizduojate tą savo nepriklausomą Lietuvą? Kaip žadate tvarkytis? Kaip Čekoslovakija (jaunesniems primenu, kad tada Čekija ir Slovakija sudarė vieną, sovietinės sistemos prispaustą, tačiau kažkiek laisvesnę nei Lietuva, valstybę), kaip Lenkija, kaip Graikija?... Iki jų... tikrai ne jūsų nosiai.

O gal kaip Albanija? – šaipėsi jie, nes tada Albanija tikrai buvo labai sunkioje situacijoje.

Prisimenu, tada, dideliam jų nustebimui, pasakiau: „Tegu pradžioje nors kaip Albanija, svarbu, kad nepriklausoma. O vėliau, kaip sugebėsime, tokią Tėvynę ir susikursime, bet PATYS!“

Tada aš tikrai rimtai pagalvodavau, kad kokius 25-:-30 metų tikrai neturėsime nė lito kelių remontui, kad prisireiks kokių 50 metų, kol Lietuvoje viešuose tualetuose ir autobusų stotelėse nebeliks ant sienų užrašų su bjauriais rusiškais keiksmažodžiais...

Kai Lietuvos aviatorių delegacija Gorbačiovo atšilimo laikais (dar iki sąjūdžio) važiavome į Dariaus ir Girėno žuvimo vietą, matydami kai kur pakelėse medinius mietus su naktį gerai matomais atšvaitais, visi stebėjomės, kiek pas lenkus aukštesnė kultūra. Ir visi sutikome, kad pas mus jau po pirmos nakties jų neliktų nė vieno...

Kaip didžiausią stebuklą vežiau vaikams namo Lenkijos turguje nupirkęs kekę bananų (mano tada dar ikimokyklinukai du pirmieji sūnūs nebuvo jų nė matę). Aš pats, iki tol gal vieną ar du kartus per savo gyvenimą buvau jų ragavęs giminaičių gautų iš pažįstamų jūreivių.

Rašau apie tai tam, kad jaunesni skaitytojai galėtų bent šiek tiek aiškiau įsivaizduoti, ant kokių pamatų kūrėme tą vėl išsilaisvinusią savo Tėvynę – Lietuvą. Bet čia tik materialiniai dalykai. Jie, kaip matome, pataisomi daug greičiau, nei aš, laikantis save optimistu, sugebėjau patikėti.

Liūdniau atrodė moralinė pusė... Pats savo akimis mačiau, kaip dar 1989 metų vasario 16 dieną prie Rainių miškelio, saugodami, kad kas Lietuvos jaunuolių kankinimo vietoje nepadėtų gėlės ar nepastatytų kryžiaus (kaip ne kartą buvo įvairiomis progomis padaryta), susėdę „Latvijoje“ (taip vadinosi vienas iš nedaugelio sovietų sąjungoje naudojamų, ir pats ištaigingiausias, mikroautobusiukas) saugumiečiai ir komjaunimo vadai draugiškai tuštino neaišku kelintą degtinės butelį.

Nelabai nustebau, tų pačių metų vasarą, praėjus vos keliems mėnesiams, pirmose gretose su gėlėmis žygiuojantį vieną iš tų saugotojų. Šįkart jis jau dalyvavo iškilmėse pašventinant kertinį akmenį Rainių kančios koplyčiai, skirtai tų nukankintų vyrų atminimui...

Puikiai prisimenu kaip vos už kelių metų, viename susitikime su rinkėjais ponas Justas Vincas Paleckis, matydamas, kad jo klausytojų dauguma – „Respublikinės“ pasaulėžiūros pensininkės, ėmė užjaučiamai dejuoti, koks negeras Landsbergis, kad sugriovė fermas, kad nustekeno Lietuvą. Aiškino, kad ne apie tokią laisvą Lietuvą žmonės svajojo, kad dabar niekas nebebudėtų prie Seimo.

Labai nustebo ir trumpam net pasimetė ponas parlamentaras, kai pasakiau, jog nė nesuabejojęs vėl važiuočiau ginti Seimo, ir kad tikrai nesitikėjau, jog taip greit tiek į gerąją pusę pasikeis mūsų gyvenimas.

Panašiai nustebinau ne vieną panašiai kalbėjusį net Vagnoriaus vyriausybės veikėją, atvažiavusį į Telšius tikrinti mūsų švietimo sistemos ar kitų apskrities administruojamų sričių veiklos.

Kaip matome, tie „made in USSR“ nuodai iš Vilniaus, provincijos žmogeliams buvo labai metodiškai ir pastoviai lašinami net ir tada, kai, kaip rašė savo komentare Stepas, tuos trumpus laikotarpius aukščiausius valdžios postus užėmė ir tikrai tvirti Lietuvos nepriklausomybės šalininkai. O atsparių tiems nuodams, pasirodo, ne tiek jau daug...

Prašau atleisti, už tokią ilgą įžangą, bet norėjau nors šiek tiek parodyti, kuo paremti mano vienokie ar kitokie politikos vertinimai.

Taigi, pirmas klausimas: „kaip vertinu Brazausko nuopelnus...?“ Nelabai norėtųsi rašyti kažką nelabai malonaus apie žmogų, kuris ką tik „iškeliavo į amžinos medžioklės šalį“, kaip išsireikštų Tomo Main Rido romanų herojai...

Tuo labiau, kad tai buvo tikrai neeilinė, labai charizmatiška asmenybė. Tačiau tuo pat metu, mano manymu, jis buvo ąžuolas supuvusiomis šaknimis (kaip deja ir dauguma mūsų negailestingos istorijos skaudžiai mindytos Lietuvos žmonių). Nebenoriu išsiplėsti, tad į pirmą klausimą atsakysiu trumpai,– vertinu neigiamai.

2. Kuris daugiau nuveikė?... Manau, kad vertinant šių žymių žmonių veiklą, nori-nenori ir išryškėja vieno ir kito šaknys... Landsbergis... iš išorės, ne toks įspūdingas, nei labai augalotas, nei taip patraukliai įraudęs, bet ką reiškia sveikos šaknys. Turėjau laimės pakalbėti dar su jo šviesios atminties tėvu – Vytautu Žemkalniu – Landsbergiu. Labai šviesus, tiesus žmogus, iki gilios senatvės išsaugojęs šviesų protą, nepardavęs sąžinės.

Matyt iš tų šaknų kilo ir V. Landsbergio tvirtybė. Darė tai, kas svarbu, nelabai kreipdamas dėmesio, kaip jo veiksmus savo „Respublikoje“ įvertins aukso veršiui tarnaujantis Tomkus.

Brazauskas... pats darė, arba „buvo stogas“ didžiausioms aferoms. Tuose reikaluose buvo patyręs, tad puikiai žinojo su kuo pasidalinti ir kam kiek duoti ar kiek iš ko paprašyti. Žodžiu, tai buvo žmogus, kuris sugebėdavo iš balos atsikelti sausas.

Grubiai vertinant abiejų nuopelnus Lietuvai, mano manymu tarp V. Landsbergio ir A. M. Brazausko galėtume dėti lygybės ženklą...

Kas bent kiek mokėsi algebros, puikiai žino, kad perkeliant skaičių iš vienos lygties pusės į kitą, ženklas keičiamas į priešingą... (čia toks nelabai vykęs bandymas pajuokauti pritempiant politiką prie matematikos...)

Taigi, mano manymu, kiek Lietuvos raidai neigiamos įtakos padarė A. M. Brazauskas, panašiai tiek teigiamo nuveikė V. Landsbergis.

3. Klausimas – nekrologas... Tai nėra mano mėgstamas žanras, tad paliksiu tai kitiems...

4. Apie V. Landsbergio ir A. M. Brazausko populiarumą... Kaip jau rašiau, Landsbergio šaknys tvirtos. Jis žino savo vertę, tad gal nematė reikalo kažkam dar įrodinėti „koks aš teisuolis, koks protingas, kaip aš daug ir gerai dirbu...“ Jis darė tai, kas tuo metu jam buvo svarbiausia ir mažai dėmesio skyrė savireklamai. O gana didelė armija tų, kuriems Landsbergis nebuvo patogus, pasistengdavo, kad net tai, ką jis pasakė, dažnai laikraščiuose įgaudavo net visiškai priešingą prasmę.

Konkretus pavyzdys:

Kalbėdamas apie „jedinsvininkus“ ir jų tvarkomą „kasperviziją“ (jaunesniems primenu, kad taip buvo vadinama ta gauja, kuri iš užgrobto televizijos bokšto transliuodavo laisvą Lietuvą šmeižiančias savo laidas), V. Landsbergis pavadino juos šunauja.

Tuo momentu niekam tai neužkliuvo, nes nė vienas nedrįso viešai prisipažinti prijaučiantis tai gaujai. Bet po kurio laiko, dalis tų komunistų, kurie dar vis negalėjo apsispręsti, su kuo eiti, kurią pusę palaikyti, vis garsiau pradėjo skųstis, koks Landsbergis negeras, kaip jis „liaudį“ nepagarbiai drįso pavadinti šunauja... Taigi, tie laikraštininkai ir kai kurių televizijos laidų veikėjai pasistengė taip, kad po kurio laiko ta tikroji Landsbergio pasakytų žodžių prasmė būtų pamiršta, o Lietuvos laisvės priešų nuoskauda pateikta kaip „visos liaudies“ įžeidimas.

Brazauskas... čia jau reikėtų pakalbėti apie jo atstovautos partijos rusiškai sovietines, stalinines-leninines šaknis...

Vienas pažįstamas senas kaimo komunistas, kolūkio traktoristas buvo surinkęs gal keliolikos metų iškarpas iš sovietinių laikraščių. Tais laikais laikraščiuose valdžia vis girdavosi kasmet gerėjančiais gamybos rodikliais. Taigi, tas senas partietis iš surinktų iškarpų suskaičiavo, kad jeigu tikėtume kasmet didėjančiais pieno primilžiais (laikraščiuose rašydavo, kiek litrų šiemet vidutiniškai iš karvės primelžta daugiau, nei pernai), tai kolūkio karvės jau turėtų kasdien duoti beveik dvigubai daugiau pieno, nei sveria jos pačios.

Nedaug turbūt atsirado tokių, kurie nepatingėtų paskaičiuoti, kaip tas mano pažįstamas. Po truputį, tas metai iš metų laikraščių pilstomas gražus melas savo tikslą pasiekdavo. Dauguma žmonių vis tiktai užsikrėsdavo tuo melagingais pažadais grįstu rožiniu optimizmu, kad rytoj bus geriau...

Be to, pagal tuos pačius laikraščius, traukinių avarijos, lėktuvų katastrofos, streikai, apiplėšimai, vykdavo „tik supuvusiuose, ant bedugnės krašto stovinčiuose Vakaruose“, o pas mus – sovietų sąjungoje vienintelė ir labai teisinga partija pasirūpindavo, kad tokių dalykų nebūtų...

Jeigu žmogelis ir sužinodavo, kad kažkas apiplėšė jo kaimyną ar, kaip pavyzdžiui įvyko, jei teisingai atsimenu, Luokėje, kai karštu lygintuvu plėšikai degino klebonui kojų padus, reikalaudami pinigų, tai žmonės tiesiog pagalvodavo, kad laikraščiai to dar nesužinojo, o netrukus, niekur neužrašytos baisybės pasimiršdavo ir vėl likdavo laikraštinės svajonės apie visai jau netoli beateinantį šviesų komunizmo rytojų.

Gavosi taip, kaip toj patarlėj: „atitiko kirvis kotą“. Paprasti žmogeliai buvo pripratinti prie laikraštinių pasakų apie „šviesų rytojų“, o laisvę pajutę laikraščiai puolė varžytis, kuris kraupiau nušvies kokią avariją, arba kuris baisiau pavaizduos nemielus, negerus, ne tai „vienintelei teisingai“ partijai (kaip buvo įprasta) priklausančius valstybės veikėjus.

O čia, lyg feniksas iš pelenų kilo, pagal naujausius mados vėjus persidažantis (pervadinantis savo partiją) Brazauskas, kalbantis kaip iš sovietinių laikraščių, ne apie sunkumus, o tik apie tai, kaip jis stengiasi „dėl paprastų žmonių“. Ką jis darė, nedaug kas matė, o ką jis kalbėjo rodė televizijos, rašė laikraščiai. O jei parašyta, tai jau „beveik garantuota tiesa“.

Brazauskas buvo tikrai didis gyvenimo teatro aktorius. Jis kalbėjo tai, ką norėjo girdėti klausytojų dauguma. O jeigu ką ir pasakydavo ne taip, buvo labai daug tokių, kurie pasistengdavo, kad parašyta būtų „kaip reikia“.

Tuo tarpu kalbant V. Landsbergiui, reikėdavo įdėmiai pasiklausyti, o kartais ir pagalvoti, kad suprastum, ką jis pasakė. Jis paprastai kalbėdavo, kai turėdavo ką rimto pasakyti, o ne šiaip, palinksminimui. O pilkos minios pilkas žmogelis nemėgsta galvoti, nemėgsta įdėmiai klausyti.

Svarbiausia, kad jį linksmintų. Jam patinka artistai, ypač juokdariai. Pažiūrėkite, kokie numeriai cirke susilaukia didžiausio pripažinimo...

5. Kaip įsivaizduoju Lietuvos kelią į laisvę be Brazausko?...

Manau, kad čia gaunasi panašiai, kaip su nepagydoma ranka, ar koja, kurią užuot amputavus iš karto, gydytojai „humaniškai“ pjauna po pirštą... Jeigu Brazauskas, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, būtų tyliai pasitraukęs iš aktyvios politikos, kaip daug nusikaltimų Lietuvai ir jos žmonėms pridariusios struktūros vadas, visa kompartijos nomenklatūra būtų netekusi „stogo“.

Taip ši „partija“ būtų patyliukais išsisklaidžiusi. Veiklesni, mažiau susitepę komunistai, laikui bėgant, būtų susiradę sau vietą kitose partijose. Tada nebūtų buvę tokios stiprios, organizuotos, korumpuotos struktūros, kuri visą savo veiklą nukreipė į dešiniųjų politinių jėgų šmeižimą, skaldymą ir visuomenės nuteikimą prieš jas.

Nors aš ir dabar stebiuosi, kiek daug Lietuva sugebėjo pasiekti per tuos 20 metų, bet esu įsitikinęs, kad be tokio tvirto destruktyvias jėgas vienijančio lyderio aktyvios veiklos mūsų pasiekimai galėjo būti daug svaresni. O svarbiausia, kad būtų daugiau taikos, pagarbos ir savitarpio supratimo.

6. Dėl gedulo...

Vėl pasirodysiu, ko gero, nepopuliarus, bet mano įsitikinimu, tikintys žmonės turėtų džiaugtis, kad pasibaigė kažkurio jų draugo ar giminaičio žemiški vargai, kad jis išėjo į laimingesnį gyvenimą, „į kitą lygį“ kaip dabar pasakytų kompiuterinių žaidimų mėgėjai.

O šiaip, vertinant įsigalėjusią tvarką, manau visai gerai, kad per radiją transliuojamos kiek rimtesnės, santūresnės laidos. Televizijos jau seniai nebežiūriu, tai nežinau, kas ten dedasi ir... neįdomu.

Žodžiu, šio klausimo nelaikau svarbiu, vertu rimto dėmesio. Kas mano kitaip, tegu ir svarsto, kaip čia geriau padarius...

Prašau atleisti, kam nepatiko. Meluoti nelabai moku, tad sudėsčiau, kaip galvoju. Gal ne viską labai aiškiai, bet nebenorėjau dar labiau plėstis.

Ačiū už kantrybę perskaičiusiems.

Ir antrasis komentaras:

Esu tas „Miko“ (kaip jis čia pasivadino) draugas. Paskambino, pasigyrė, kad jo tomentaras pasirodė forume ir kad dabar laukia jūsų atsakymo. Tiesa, sunkokai suradau tą jo komentarą... Paskaičiau ir norėčiau daru nuo savęs pridėti klausimelį. Girdėjau per radiją, kaip žurnalistas klausė R. Juknevičienės, panašiai taip, „kaip įsivaizduojate Lietuvos politiką per praėjusius tuos 20 metų be Brazausko“. Taigi, Juknevičienė sakė, kad ji niekada apie tai nepagalvojusi. Jūs dabar galite ramiai pagalvoti ir norėčiau. kad atsakytumėte. Ir dar vienas klausimėlis: Kaip manote, ar nereikėtų Lietuvoje paskelbti 3d gedulą. Apie tokį pasiūlymą skaičiau delfyje?