Ačiū komentarų autoriams už parodytą dėmesį, už klausimus ir... už tai, kad išprovokavo naują forumą apie politiką.
Nors tikrai daug metų domiuosi politika, nemažai teko ir pačiam joje gana aktyviai dalyvauti, nelaikau savęs dideliu šios srities ekspertu, tad prašau atleisti, jeigu kam mano atsakymai nepatiks. Rašykit. Aiškinsimės, gilinsime savo supratimą... Pirmiausia, dėl to Stepo komentaro „klausimų – pamąstymų...“ forume, temoje „Apie strategiją“.
Bent jau man nesusidarė įspūdis, kad Stepas labai jau „pliektų“ kairiuosius. Tiesa, jis, kiek supratau, teisina Kubiliaus vyriausybę ir labiau kaltina (manau ne be pagrindo) rinkėjus, dėl jų trumpos atminties. Ir čia jau su ponu Stepu tikrai sutinku...
Aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje. Dalyvavau nepamirštamame, nepakartojamame „Baltijos kelyje“, nemažai parų praleidau budėdamas prie Seimo. Tekdavo neretai pasiginčyti su kitais Sąjūdžio tarybos nariais kai kuriais klausimais, kylančiais dėl silpno nepriklausomos Lietuvos įsivaizdavimo, tad nemažai galvojau apie tai, kokią kuriame tą laisvą Lietuvą.
Tuos apmąstymus paskatino ir ginčai su sovietiniais gana aukštais karininkais, kai paskutinį kartą Lietuvos SDAALR aviacijos atstovai dalyvavome visasąjunginiame metiniame suvažiavime Kalugoje (jeigu teisingai prisimenu). Ten mums, keliems aktyviausiems Lietuvos pozicijų gynėjams keletas pulkininkų ir papulkininkių su pašaipa bandė įrodyti, kad be sovietų sąjungos Lietuva žlugs.
Jie mūsų klausė: „Kaip jūs įsivaizduojate tą savo nepriklausomą Lietuvą? Kaip žadate tvarkytis? Kaip Čekoslovakija (jaunesniems primenu, kad tada Čekija ir Slovakija sudarė vieną, sovietinės sistemos prispaustą, tačiau kažkiek laisvesnę nei Lietuva, valstybę), kaip Lenkija, kaip Graikija?... Iki jų... tikrai ne jūsų nosiai.
O gal kaip Albanija? – šaipėsi jie, nes tada Albanija tikrai buvo labai sunkioje situacijoje.
Prisimenu, tada, dideliam jų nustebimui, pasakiau: „Tegu pradžioje nors kaip Albanija, svarbu, kad nepriklausoma. O vėliau, kaip sugebėsime, tokią Tėvynę ir susikursime, bet PATYS!“
Tada aš tikrai rimtai pagalvodavau, kad kokius 25-:-30 metų tikrai neturėsime nė lito kelių remontui, kad prisireiks kokių 50 metų, kol Lietuvoje viešuose tualetuose ir autobusų stotelėse nebeliks ant sienų užrašų su bjauriais rusiškais keiksmažodžiais...
Kai Lietuvos aviatorių delegacija Gorbačiovo atšilimo laikais (dar iki sąjūdžio) važiavome į Dariaus ir Girėno žuvimo vietą, matydami kai kur pakelėse medinius mietus su naktį gerai matomais atšvaitais, visi stebėjomės, kiek pas lenkus aukštesnė kultūra. Ir visi sutikome, kad pas mus jau po pirmos nakties jų neliktų nė vieno...
Kaip didžiausią stebuklą vežiau vaikams namo Lenkijos turguje nupirkęs kekę bananų (mano tada dar ikimokyklinukai du pirmieji sūnūs nebuvo jų nė matę). Aš pats, iki tol gal vieną ar du kartus per savo gyvenimą buvau jų ragavęs giminaičių gautų iš pažįstamų jūreivių.
Rašau apie tai tam, kad jaunesni skaitytojai galėtų bent šiek tiek aiškiau įsivaizduoti, ant kokių pamatų kūrėme tą vėl išsilaisvinusią savo Tėvynę – Lietuvą. Bet čia tik materialiniai dalykai. Jie, kaip matome, pataisomi daug greičiau, nei aš, laikantis save optimistu, sugebėjau patikėti.
Liūdniau atrodė moralinė pusė... Pats savo akimis mačiau, kaip dar 1989 metų vasario 16 dieną prie Rainių miškelio, saugodami, kad kas Lietuvos jaunuolių kankinimo vietoje nepadėtų gėlės ar nepastatytų kryžiaus (kaip ne kartą buvo įvairiomis progomis padaryta), susėdę „Latvijoje“ (taip vadinosi vienas iš nedaugelio sovietų sąjungoje naudojamų, ir pats ištaigingiausias, mikroautobusiukas) saugumiečiai ir komjaunimo vadai draugiškai tuštino neaišku kelintą degtinės butelį.
Nelabai nustebau, tų pačių metų vasarą, praėjus vos keliems mėnesiams, pirmose gretose su gėlėmis žygiuojantį vieną iš tų saugotojų. Šįkart jis jau dalyvavo iškilmėse pašventinant kertinį akmenį Rainių kančios koplyčiai, skirtai tų nukankintų vyrų atminimui...
Puikiai prisimenu kaip vos už kelių metų, viename susitikime su rinkėjais ponas Justas Vincas Paleckis, matydamas, kad jo klausytojų dauguma – „Respublikinės“ pasaulėžiūros pensininkės, ėmė užjaučiamai dejuoti, koks negeras Landsbergis, kad sugriovė fermas, kad nustekeno Lietuvą. Aiškino, kad ne apie tokią laisvą Lietuvą žmonės svajojo, kad dabar niekas nebebudėtų prie Seimo.
Labai nustebo ir trumpam net pasimetė ponas parlamentaras, kai pasakiau, jog nė nesuabejojęs vėl važiuočiau ginti Seimo, ir kad tikrai nesitikėjau, jog taip greit tiek į gerąją pusę pasikeis mūsų gyvenimas.
Panašiai nustebinau ne vieną panašiai kalbėjusį net Vagnoriaus vyriausybės veikėją, atvažiavusį į Telšius tikrinti mūsų švietimo sistemos ar kitų apskrities administruojamų sričių veiklos.
Kaip matome, tie „made in USSR“ nuodai iš Vilniaus, provincijos žmogeliams buvo labai metodiškai ir pastoviai lašinami net ir tada, kai, kaip rašė savo komentare Stepas, tuos trumpus laikotarpius aukščiausius valdžios postus užėmė ir tikrai tvirti Lietuvos nepriklausomybės šalininkai. O atsparių tiems nuodams, pasirodo, ne tiek jau daug...
Prašau atleisti, už tokią ilgą įžangą, bet norėjau nors šiek tiek parodyti, kuo paremti mano vienokie ar kitokie politikos vertinimai.
Taigi, pirmas klausimas: „kaip vertinu Brazausko nuopelnus...?“ Nelabai norėtųsi rašyti kažką nelabai malonaus apie žmogų, kuris ką tik „iškeliavo į amžinos medžioklės šalį“, kaip išsireikštų Tomo Main Rido romanų herojai...
Tuo labiau, kad tai buvo tikrai neeilinė, labai charizmatiška asmenybė. Tačiau tuo pat metu, mano manymu, jis buvo ąžuolas supuvusiomis šaknimis (kaip deja ir dauguma mūsų negailestingos istorijos skaudžiai mindytos Lietuvos žmonių). Nebenoriu išsiplėsti, tad į pirmą klausimą atsakysiu trumpai,– vertinu neigiamai.
2. Kuris daugiau nuveikė?... Manau, kad vertinant šių žymių žmonių veiklą, nori-nenori ir išryškėja vieno ir kito šaknys... Landsbergis... iš išorės, ne toks įspūdingas, nei labai augalotas, nei taip patraukliai įraudęs, bet ką reiškia sveikos šaknys. Turėjau laimės pakalbėti dar su jo šviesios atminties tėvu – Vytautu Žemkalniu – Landsbergiu. Labai šviesus, tiesus žmogus, iki gilios senatvės išsaugojęs šviesų protą, nepardavęs sąžinės.
Matyt iš tų šaknų kilo ir V. Landsbergio tvirtybė. Darė tai, kas svarbu, nelabai kreipdamas dėmesio, kaip jo veiksmus savo „Respublikoje“ įvertins aukso veršiui tarnaujantis Tomkus.
Brazauskas... pats darė, arba „buvo stogas“ didžiausioms aferoms. Tuose reikaluose buvo patyręs, tad puikiai žinojo su kuo pasidalinti ir kam kiek duoti ar kiek iš ko paprašyti. Žodžiu, tai buvo žmogus, kuris sugebėdavo iš balos atsikelti sausas.
Grubiai vertinant abiejų nuopelnus Lietuvai, mano manymu tarp V. Landsbergio ir A. M. Brazausko galėtume dėti lygybės ženklą...
Kas bent kiek mokėsi algebros, puikiai žino, kad perkeliant skaičių iš vienos lygties pusės į kitą, ženklas keičiamas į priešingą... (čia toks nelabai vykęs bandymas pajuokauti pritempiant politiką prie matematikos...)
Taigi, mano manymu, kiek Lietuvos raidai neigiamos įtakos padarė A. M. Brazauskas, panašiai tiek teigiamo nuveikė V. Landsbergis.
3. Klausimas – nekrologas... Tai nėra mano mėgstamas žanras, tad paliksiu tai kitiems...
4. Apie V. Landsbergio ir A. M. Brazausko populiarumą... Kaip jau rašiau, Landsbergio šaknys tvirtos. Jis žino savo vertę, tad gal nematė reikalo kažkam dar įrodinėti „koks aš teisuolis, koks protingas, kaip aš daug ir gerai dirbu...“ Jis darė tai, kas tuo metu jam buvo svarbiausia ir mažai dėmesio skyrė savireklamai. O gana didelė armija tų, kuriems Landsbergis nebuvo patogus, pasistengdavo, kad net tai, ką jis pasakė, dažnai laikraščiuose įgaudavo net visiškai priešingą prasmę.
Konkretus pavyzdys:
Kalbėdamas apie „jedinsvininkus“ ir jų tvarkomą „kasperviziją“ (jaunesniems primenu, kad taip buvo vadinama ta gauja, kuri iš užgrobto televizijos bokšto transliuodavo laisvą Lietuvą šmeižiančias savo laidas), V. Landsbergis pavadino juos šunauja.
Tuo momentu niekam tai neužkliuvo, nes nė vienas nedrįso viešai prisipažinti prijaučiantis tai gaujai. Bet po kurio laiko, dalis tų komunistų, kurie dar vis negalėjo apsispręsti, su kuo eiti, kurią pusę palaikyti, vis garsiau pradėjo skųstis, koks Landsbergis negeras, kaip jis „liaudį“ nepagarbiai drįso pavadinti šunauja... Taigi, tie laikraštininkai ir kai kurių televizijos laidų veikėjai pasistengė taip, kad po kurio laiko ta tikroji Landsbergio pasakytų žodžių prasmė būtų pamiršta, o Lietuvos laisvės priešų nuoskauda pateikta kaip „visos liaudies“ įžeidimas.
Brazauskas... čia jau reikėtų pakalbėti apie jo atstovautos partijos rusiškai sovietines, stalinines-leninines šaknis...
Vienas pažįstamas senas kaimo komunistas, kolūkio traktoristas buvo surinkęs gal keliolikos metų iškarpas iš sovietinių laikraščių. Tais laikais laikraščiuose valdžia vis girdavosi kasmet gerėjančiais gamybos rodikliais. Taigi, tas senas partietis iš surinktų iškarpų suskaičiavo, kad jeigu tikėtume kasmet didėjančiais pieno primilžiais (laikraščiuose rašydavo, kiek litrų šiemet vidutiniškai iš karvės primelžta daugiau, nei pernai), tai kolūkio karvės jau turėtų kasdien duoti beveik dvigubai daugiau pieno, nei sveria jos pačios.
Nedaug turbūt atsirado tokių, kurie nepatingėtų paskaičiuoti, kaip tas mano pažįstamas. Po truputį, tas metai iš metų laikraščių pilstomas gražus melas savo tikslą pasiekdavo. Dauguma žmonių vis tiktai užsikrėsdavo tuo melagingais pažadais grįstu rožiniu optimizmu, kad rytoj bus geriau...
Be to, pagal tuos pačius laikraščius, traukinių avarijos, lėktuvų katastrofos, streikai, apiplėšimai, vykdavo „tik supuvusiuose, ant bedugnės krašto stovinčiuose Vakaruose“, o pas mus – sovietų sąjungoje vienintelė ir labai teisinga partija pasirūpindavo, kad tokių dalykų nebūtų...
Jeigu žmogelis ir sužinodavo, kad kažkas apiplėšė jo kaimyną ar, kaip pavyzdžiui įvyko, jei teisingai atsimenu, Luokėje, kai karštu lygintuvu plėšikai degino klebonui kojų padus, reikalaudami pinigų, tai žmonės tiesiog pagalvodavo, kad laikraščiai to dar nesužinojo, o netrukus, niekur neužrašytos baisybės pasimiršdavo ir vėl likdavo laikraštinės svajonės apie visai jau netoli beateinantį šviesų komunizmo rytojų.
Gavosi taip, kaip toj patarlėj: „atitiko kirvis kotą“. Paprasti žmogeliai buvo pripratinti prie laikraštinių pasakų apie „šviesų rytojų“, o laisvę pajutę laikraščiai puolė varžytis, kuris kraupiau nušvies kokią avariją, arba kuris baisiau pavaizduos nemielus, negerus, ne tai „vienintelei teisingai“ partijai (kaip buvo įprasta) priklausančius valstybės veikėjus.
O čia, lyg feniksas iš pelenų kilo, pagal naujausius mados vėjus persidažantis (pervadinantis savo partiją) Brazauskas, kalbantis kaip iš sovietinių laikraščių, ne apie sunkumus, o tik apie tai, kaip jis stengiasi „dėl paprastų žmonių“. Ką jis darė, nedaug kas matė, o ką jis kalbėjo rodė televizijos, rašė laikraščiai. O jei parašyta, tai jau „beveik garantuota tiesa“.
Brazauskas buvo tikrai didis gyvenimo teatro aktorius. Jis kalbėjo tai, ką norėjo girdėti klausytojų dauguma. O jeigu ką ir pasakydavo ne taip, buvo labai daug tokių, kurie pasistengdavo, kad parašyta būtų „kaip reikia“.
Tuo tarpu kalbant V. Landsbergiui, reikėdavo įdėmiai pasiklausyti, o kartais ir pagalvoti, kad suprastum, ką jis pasakė. Jis paprastai kalbėdavo, kai turėdavo ką rimto pasakyti, o ne šiaip, palinksminimui. O pilkos minios pilkas žmogelis nemėgsta galvoti, nemėgsta įdėmiai klausyti.
Svarbiausia, kad jį linksmintų. Jam patinka artistai, ypač juokdariai. Pažiūrėkite, kokie numeriai cirke susilaukia didžiausio pripažinimo...
5. Kaip įsivaizduoju Lietuvos kelią į laisvę be Brazausko?...
Manau, kad čia gaunasi panašiai, kaip su nepagydoma ranka, ar koja, kurią užuot amputavus iš karto, gydytojai „humaniškai“ pjauna po pirštą... Jeigu Brazauskas, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, būtų tyliai pasitraukęs iš aktyvios politikos, kaip daug nusikaltimų Lietuvai ir jos žmonėms pridariusios struktūros vadas, visa kompartijos nomenklatūra būtų netekusi „stogo“.
Taip ši „partija“ būtų patyliukais išsisklaidžiusi. Veiklesni, mažiau susitepę komunistai, laikui bėgant, būtų susiradę sau vietą kitose partijose. Tada nebūtų buvę tokios stiprios, organizuotos, korumpuotos struktūros, kuri visą savo veiklą nukreipė į dešiniųjų politinių jėgų šmeižimą, skaldymą ir visuomenės nuteikimą prieš jas.
Nors aš ir dabar stebiuosi, kiek daug Lietuva sugebėjo pasiekti per tuos 20 metų, bet esu įsitikinęs, kad be tokio tvirto destruktyvias jėgas vienijančio lyderio aktyvios veiklos mūsų pasiekimai galėjo būti daug svaresni. O svarbiausia, kad būtų daugiau taikos, pagarbos ir savitarpio supratimo.
6. Dėl gedulo...
Vėl pasirodysiu, ko gero, nepopuliarus, bet mano įsitikinimu, tikintys žmonės turėtų džiaugtis, kad pasibaigė kažkurio jų draugo ar giminaičio žemiški vargai, kad jis išėjo į laimingesnį gyvenimą, „į kitą lygį“ kaip dabar pasakytų kompiuterinių žaidimų mėgėjai.
O šiaip, vertinant įsigalėjusią tvarką, manau visai gerai, kad per radiją transliuojamos kiek rimtesnės, santūresnės laidos. Televizijos jau seniai nebežiūriu, tai nežinau, kas ten dedasi ir... neįdomu.
Žodžiu, šio klausimo nelaikau svarbiu, vertu rimto dėmesio. Kas mano kitaip, tegu ir svarsto, kaip čia geriau padarius...
Prašau atleisti, kam nepatiko. Meluoti nelabai moku, tad sudėsčiau, kaip galvoju. Gal ne viską labai aiškiai, bet nebenorėjau dar labiau plėstis.
Ačiū už kantrybę perskaičiusiems. |