Lukiškių aikštės paminklo idėja

Pamąstymai dėl paminklo Lukiškių aikštėje

Matome vykstančius debatus įvairiuose lygiuose apie Lukiškių aikštės sutvarkymą. Siūlomi statytini ten paminklai.

Kaip vieną iš tų variantų mačiau raitelį ant žirgo. Panašių paminklų pasaulyje tikrai daug. Nei dar vienu raiteliu pasaulį nustebinsim, nei labai savus sudominsim. Manau, kad senovės vadams paminklų pristatyta nemažai.

Apie Lietuvos praeitį jaunimas irgi žino tik nuotrupas iš istorijos. Gali susidaryti toks įspūdis, kad nuo Gedimino, Vytauto Didžiojo, na, gal dar Maironio laikų nelabai beturim kuo didžiuotis.

Noriu atkreipti dėmesį į vieną tikrai nepelnytai užmirštamą sferą, kurioje lietuviai buvo nuo seno pripažįstami tarp pasaulio lyderių, bet apie tai žino tikrai nedidelė mūsų visuomenės dalis.

O ta sritis – aviacija.

Pradėti galėtume nuo Kazimiero Simonavičiaus ir Aleksandro Griškevičiaus. Toliau, Antanas Gustaitis, Jurgis Dobkevičius, Steponas Darius, Stasys Girėnas, Balys Karvelis, Bronius Oškinis, Stepas Artiškevičius, Vytautas Pakarskas, Vladas Kensgaila, Jurgis Kairys, Vytautas Lapėnas, Rimantas Stankevičius, Vincas Lapėnas, Vytautas Sabeckis, Vytautas Mačiulis...

Sovietiniais laikais pats savo ausimis girdėjau, kaip sovietų sąjungos DOSAAF-o aviacijos vadų suvažiavime apie 1985-tus metus generolas Charlamovas atsiliepė apie Lietuvos (tuomet dar okupuotos) aviatorius. Jis sakė, kad lietuviai pirma išmoksta skraidyti, o tik vėliau vaikščioti.

Sovietiniais laikais visoje sovietų sąjungoje nebuvo tiek aukšto lygio aviacijos sportininkų, kiek atskirai paėmus Lietuvoje. Kai reikėdavo sudaryti sklandytojų, parašiutininkų ar aukštojo pilotažo sąjungos rinktinę kokioms atsakingesnėms tarptautinėms varžyboms, Maskvos vadai rinkinės vadams duodavo griežtus nurodymus: „kad man būtų ne daugiau 3 lietuvių rinktinėje“. Blogiausiu atveju, kai jau visai neturėdavo ką siųsti iš kitur, šis skaičius padidėdavo iki 4.

Ką konkrečiai noriu pasiūlyti?

Visi aukščiau mano išvardyti žmonės yra palikę ryškius pėdsakus jei ne pasaulio, tai bent Lietuvos aviacijos istorijoje. Be jų būtų galima išvardyti dar kokį pusšimtį ne ką mažiau nusipelniusių. Bet yra vienas dalykas, kuris ryškiai įsirėžė savo patriotiškumu, drąsa, ryžtu bent jau mūsų kartos aviatorių sąmonėse.

Kai 1972 metais buvo išbandytas pirmasis visoje sovietų sąjungoje plastikinis sklandytuvas BK-7 „Lietuva“, tai buvo tikrai neeilinis įvykis.

Pirmiausia,– tai buvo tikrai pasaulinio lygio sklandytuvas, pagamintas Lietuvoje. Net jo atsiradimo istorija verta romano.

Antra – sklandytuvo pavadinimas „Lietuva“, tai buvo neįtikėtinai drąsus ir didelio atkaklumo reikalaujantis žygdarbis. Kas prisimena tuos laikus, supras, apie ką kalbu.

Trečia – pats to sklandytuvo konstruktorius Balys Karvelis yra žmogus legenda, turtingos Lietuvos aviacijos istorijos svarbi dalis. Nuo tų laikų iki pat sovietų sąjungos sugriuvimo, kiečiausi Sąjungos sklandytojai skraidė šiais sklandytuvais. Nors ant sklandytuvų uodegos privalomai buvo piešiama raudona vėliava su pjautuvu ir kūju, bet ant fiuzeliažo priekinės dalies puikavosi stilingas, kiekvienam lietuviui brangus užrašas „Lietuva“. Taigi nuo tų laikų iki pat šiol Lietuvos aeroklubuose skraidoma su naujausiomis šių sklandytuvų modifikacijomis. Ir ant jų iki šiol puikuojasi užrašas „Lietuva“.

Bronius Oškinis buvo savo laiku ne tik aistringas sklandytojas, bet ir pripažintas kiečiausias tų laikų mažųjų sklandytuvų jaunimui konstruktorius.

Tai ką aš siūlau? Siūlau Lukiškių aikštėje pastatyti natūralaus dydžio sklandytuvo „Lietuva“ maketą. Manau, kad geriausiai jis atrodytų besisukantis spiralėje, kokių 3-:-5 metrų aukštyje. O netoli jo ant žemės stovinčių B. Oškinio ir B. Karvelio natūralaus dydžio skulptūros. Ir tam, manau, neprieštarautų joks aviatorius, o ir kiti apie tai daugiau žinantys žmonės.

Daug aviacijoje pasiekė ir savo laiku netituluotu pasaulio čempionu specialistų vadintas Stepas Artiškevičius ir dabar sėkmingai tebeskraidantis Jurgis Kairys. Bet jie daugiausia skraidė svetimų konstrukcijų lėktuvais. Tuo labiau, kad J. Kairys ir dabar sėkmingai skraido, o gyviems statyti paminklus... priimta nebent Rusijoje (ir tai neseniai).

Beje prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais prisidėjo ir aviatoriai. Nedaug kas dabar žino, kaip Vilniuje surinkę Lietuvos DOSAAF-o LIetuvos aviacijos vadus net trys generolai bandė įtikinti, nesutikti atsiskirti nuo sąjunginio DOSAAF-o. Jie ir gundė mus viliojančiais pasiūlymais, ir gąsdino, kad jeigu atsiskirsime, tai atims iš mūsų visą techniką. Per pertraukėlę priėje prie aršiausio „spaudėjo“ generolo Maslovo, jei tiksliai prisimenu kartu buvome Algimantas Žentelis ir aš, bandėme jam išaiškinti, kad SSSR gynybos ministerija technikos pirkimui pinigus gauna iš mūsų mokesčių, taigi ir tie sklandytuvai ir lėktuvai pirkti už mūsų pinigus, tai teisėtai priklauso mums.

Pritrūkęs argumentų generolas piktai pareiškė, kad tais klausimais su mumis derėtis jis neįgaliotas.

Kai po pertraukos vėl bandė toliau mus spausti išlikti „Trojos arkliu“ laisvoje Lietuvoje, atsistojo V. Kensgaila ir tvirtai pasakė: „Išsivežkite jūs viską, iki paskutinio varžtelio. Praeis keli metai ir mes skraidysime su dar geresne technika“.

Po tų žodžių mes visi pradėjome audringai ploti. Taręs, kad daugiau nebeturi ką mums pasakyti, generolas atsisėdo.

Nedaug turbūt kas girdėjo ir apie tai, kad pavyzdžiui mes, Telšių Aeroklubo nariai buvome paslėpę kelis sklandytuvus ir lėktuvus nuošalesnėse sodybose, pas žmones, kad atvažiavę omonininkai nesušaudytų, nes žinodami rusų tvarką, supratome, kad mažai tikėtina, jog jie imsis organizuoti tos technikos išvežimą...

Nenoriu daugiau plėstis.

Apie kiekvieną iš mano čia paminėtų žmonių informacijos rasti galima gana nesunkiai. Jei kam kils klausimų, rašykite, mielai atsakysiu ir aš...