|
Sudalyvavau jaunimo organizuotoje internetinėje akademijoje kai kuriais politiniais klausimais.
Čia pateiksiu keletą savo kiek sutrumpintų pamąstymų ten kitų dalyvių ar moderatorių išprovokuotais klausimais.
Suintrigavot mane, puikus jaunime, savo e-akademija. Gintauto pakviestas užsiregistravau, maniau parašysiu vieną kitą mintį iš savo, senesnės, sovietinės kartos žmogaus varpinės. Ir štai; turiu labai gerą pavyzdį, kaip ta aplinka, į kurią „įsimontuoji“, daro gana akivaizdžią įtaką žmogui, jo elgsenai, dienotvarkei, o tai reiškia ir gyvenimui ir... mąstymui.
Nenorėčiau, kad šis mano pamąstymas būtų kieno nors suprastas kaip priekaištas ar nepasitenkinimas. Rašau tik norėdamas paskatinti geriau įsigilinti, giliau apmąstyti tas svarbias temas, kuriomis diskutuojame, apie kurias skaitome čia pasiūlytą medžiagą...
Įžangai į tą „pasigilinimą“ konkretus pavyzdėlis:
Turime klausimą: „Ko lietuviai, anot Leonido Donskio, šiandien bijo labiausiai?“
Man daug išsamesnis ir tikslesnis atsakymas atrodė to paties gerb. L. Donskio straipsnio tik kita citata: „Statuso praradimas – baisiau už mirtį “.
Ir noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į tą, mano manymu siaubingai svarbią, labai daug apie tariamas ir tikras laisves, apie įsivaizduojamus ir tikrus asmenybių silpnumus ir stoiškumus bylojančią kiek ilgesnę to paties L. Donskio straipsnio citatą.
>> „Statuso praradimas – baisiau už mirtį
Iš tikrųjų visada esama žmonių, kurie labiau už fizinį susidorojimą ar smurtą bijo prarasti savo statusą ir aukštą padėtį visuomenėje. Net ir tie, kurie vardan savo orumo būtų rizikavę savo saugumu ir net gyvybe, pabūgsta prarasti profesiją, statusą ir savirealizacijos galimybę. Visų pirma žmones stingdo baimė tapti niekuo – prarasti savo matomumą, žinomumą ir girdimumą.
Bet tai neišgąsdina M. Kunderos romano herojaus Tomo, kuris iš garsaus chirurgo priverstas tapti langų valytoju. O galutinai Tomas ir Tereza išsilaisvina persikėlę gyventi į kaimą – ten nėra jokios hierarchijos ir socialinių kopėčių. Kaime jie pasijunta iš tikrųjų laisvi ir laimingi, sykiu supratę, kad juos galėjo pavergti ne tik brutali sovietų jėga, bet ir jų pačių baimė prarasti savo darbą ir padėtį. “ <<
Džiugu, kad autorius, nors ir gerokai jaunesnis, pajuto, suvokė tą sovietinės sistemos sukurtos asmenybių laužymo, pavergimo sistemos klastingą galią.
Skaitau gerbiamos Daivos jaunatviškai kategorišką komentarą: „...Jei jau kalbėti apie asmenybes, tai jų nesužlugdo nei konclageriai, nei mokyklos, nei pikti viršininkai. (Iš savo patirties galiu pasakyti, nes kažkada savo tiesioginiam vadovui pasakiau - jūs galite mane sužlugdyti kaip darbuotoją, išmesti iš darbo, bet niekada nesužlugdysite manęs kaip žmogaus. Man tai padėjo). “
Skaitau ir džiaugiuosi, kad ta karta jau nepažino to laužančio monstro totališkumo.
Tuo labiau, kad labai akivaizdžiai teko daug kartų įsitikinti, kaip tais gūdžiais sovietiniais laikais panašiai drąsūs žodžiai labai stipriai skirdavosi nuo... darbų.
Puikiai prisimenu, koks spaudimas būdavo pavyzdžiui studentams būtinai visiems dalyvauti spalio ar gegužės demonstracijose. Už nedalyvavimą grasindavo atimti stipendiją. O jeigu studentas dar silpniau mokėsi, labai greitai galėjo būti išmestas iš aukštosios mokyklos pavyzdžiui už skolas, kai kitas, paklusnesnis, sėkmingai tęsdavo studijas su dvigubai daugiau skolų. Labai nemėgau prievartos, spaudimo, tad vis jam priešindavausi. Ne kartą buvau lyg ir įtikinęs visą grupę, kad susidoroti gali su vienu, dviem, bet va visos grupės (tuo labiau, kad buvom viena iš geriausių sraute), nei išmes, nei stipendijos atims...
Bet... demonstracijose nebūdavo tik manęs vieno :(
Nežinau, kiek per Lietuvą šiandien sutiktume žmonių, nė kartą nesudalyvavusių tose „džiugiose, šventinėse“ demonstracijose, bet man tokio iš mūsų kartos dar nė vieno neteko sutikti. (Pats tikrai nė vienoje nesudalyvavau).
Pabaigiau aukštuosius mokslus taip ir netapęs nei spaliuku, nei pionieriumi, nei komjaunuoliu. Jaunesniems sunku net įsivaizduoti, koks buvo spaudimas, kokie grasinimai, kokie gundymai...
Atėjus dirbti jaunam inžinieriui į gamyklą, jau už pusantrų metų labai atkaklūs siūlymai tapti gana didelio ir svarbaus cecho viršininko pavaduotoju, nė nebandant slėpti, kad gana greitai galėsi pakeisti viršininką, nes jis bus perkeltas kitur.
Patikėkit, turint šeimą, du (tada dar tik) mažus vaikus, kada esi priverstas bėgioti į du darbus (antroji darbo knygelė – kryptingo veikimo, žiūrint į perspektyvą rezultatas) ir kita alternatyva – visa tai išspręsti daug paprasčiau, o tam tik reikėtų įstoti į TSKP...
Ir sugebėjusių visiems tiems gundymams ir grasinimams atsispirti buvo... laaaabai nedaug :(
Įsisimaginau :) Rašau čia ne norėdamas pasigirti savo kampuotumu. Vėl priminsiu gerb. L. Donskio žodžius: „...Kaime jie pasijunta iš tikrųjų laisvi ir laimingi, sykiu supratę, kad juos galėjo pavergti ne tik brutali sovietų jėga, bet ir jų pačių baimė prarasti savo darbą ir padėtį. ..“ Noriu atkreipti dėmesį į šią trumpą, bet... labai gilią prasmę savyje slepiančią citatą. Garsus chirurgas ~ stiprokai sugniuždomas, priverstas valyti langus... Bet va, apsigyvena kaime... patiria tikrą laisvę, laimę...
Gimiau ir augau gilaus užkampio kaime. Šeimoje augome 4 vaikai. Ištisas dienas praleisdavome laisvi, gamtoje, tyrinėdami aplinką, ieškodami savo gyvenimo prasmės. Pažinojom kiekvieną sodybos medelį ar krūmą. Puikiai žinojome kur artimiausiame miškelyje pirmiausiai išsirpsta žemuogės ar mėlynės, kur gausiausiai auga baravykai ar lepšiai. Pirmą kartą plastmasinę lėlę pamačiau pas kaimynų mergaitę būdamas gal kokių 6 ar 7 metų. Pirmą kartą televizorių pamačiau būdamas gal aštuntokas, kai su tėvu nuėjome pas vienintelį per kelis kaimus televizorių turėjusį žmogų, pasižiūrėti, kaip mane ir mano draugus rodys per televiziją. Bet nė vienam iš mūsų net į galvą nešaudavo tokie dalykai:
Sesers dukra (gal 1,5m, amžiaus), jau gimusi ir ~ auganti mieste, vasarą, kaime pas mano tėvus sėdi ant kieme patiestos antklodės, šalia pasidėjusi du jau nebegyvus, nebecypsinčius, todėl nebeįdomius viščiukus ir jau... bebaiginėjanti apdoroti trečiąjį...
Dabar jau ji pagyvenusi miestietė, gana gerai pripažinta savo srities specialistė, bet... daugeliu klausimų jos suvokimas, švelniai tariant, kuklus. Ir va, kada taip, per gana netrumpą ir labai įvairią savo gyvenimo patirtį eilinį sykį pereini dėmesnigesniu žvilgsniu, gana nesunkiai pamatai, kad šiandieninis žmogus, savo pasaulio pažinimą pradėjęs ne nuo bičių, gėlyčių ir iš lizdo išmestų gandriukų, bet nuo keturračių, negailestingai naikinančių bičių ganyklas ir skruzdėlynus, nuo kompiuterinių žaidimų, kur „kraujas liejasi laisvai“, visiškai nebepajėgus net įsivaizduoti, kokius išminties lobius gali turėti kaimo senukas, neišmokęs ne tik skaityti ir rašyti, nematęs televizoriaus, negirdėjęs radijo, bet net nemokantis pasirašyti.
Paskaitai protingus šių dienų „išminčių“ straipsnius ir kartais tenka pasigailėti, kad tų straipsnių autoriai niekada neturėjo progos net pakalbėti su tokiu beraščiu kaimo išminčiumi.
Žodžiu laisvė Žmogui yra būtina, kad jis galėtų augti kaip tikrai kūrybiška, atsakinga asmenybė.
O šiandien labai daug sutinkame norinčių kinkyti vežimą prieš arklį...
Kalbama, kad negalima duoti per daug laisvės žmogui, kol jis nėra pakankamai atsakingas...
Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas teisinga. Atsakomybė būtina laisvam žmogui. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Kai geriau pasigilini, tai toks teiginys yra nusikalstamai klaidinanti demagogija!
Kokia atsakomybė vergui (nelaisvam žmogui). Vergas niekada ir už nieką nebuvo ir nebus atsakingas. Atsakomybę gali prisiimti tik laisvas žmogus, savo gyvenimo šeimininkas! Va čia ir išryškėja daugeliui nelabai pastebima šių laikų kasdienės rutinos baisybė.
Nuo gimimo kūdikis uždaromas plastikiniuose maniežuose, darželiuose, mokyklose. Jis ilgus n-iolika metų priverstinai laikomas nenatūraliose sąlygose, kokių realiame gyvenime daugiau niekur jam nebus. Taip žmogus atpratinamas nuo bet kokios atsakomybės. Net jei guzą kaktoje įsitaisė, kalti tėvai, kad minkštame manieže padėjo kietą kaladėlę...
Čia, kaip toje A. Mamontovo dainelėje „...uždarys minkštoj palatoj ir visa istorija...“.
Ir štai vaikas ūgiu praaugo tėvus – jau didelis. Kaip kokie prabudę idiotai stebimės, kad jis nemoka deramai elgtis su kirviu. Nuėjo laužui malkų pakirsti, persikirto koją. Išvada – negalima jam duoti kirvio... Per rinkimus kryželį padėjo už Šustauską ar Paksą – nesąmoningas, nevertas laisvės. Reikia jam laisvę trupinti mažomis dozelėmis, pagal pareigas, atsakomybę...
Bet šaknys? Šaknys vaikystėje, lopšyje... mumyse!
Atraskime tas šaknis ir savyje, ir tuose tekstuose, kuriuos skaitome. Ir tada nustebsime, kad atrasime prasmę, o gal ir daugiau tiesos netgi ten, kur anksčiau nepastebėjome to nė užuomazgos.
Štai pavyzdžiui nesena, atrodo „Vairo“ dainelė, kuri pradžioje pasirodė eilinė, kvaila, šiuolaikiška. Bet kai įsiklausiau į žodžius: (cituosiu iš atminties, atleiskit už galimus netikslumus) „...atranda žmonės žvaigždžių dar naujų,– šviesiau virš miškų, virš namų...“
O juk tikrai... aplinkui milijonai žmonių, kuriems paprasčiausia eilinė žvaigždėta naktis. Bet va, vienas keistuolis gal kelis metus praleidęs prie teleskopo, surado naują, dar niekieno iki šiol neatrastą žvaigždę. Jam danguje sužibo viena žvaigždele daugiau. Jam gyvenimas pasidarė šviesesnis...
Linkiu kiekvienam įsileisti į savo gyvenimą kuo daugiau šviesos, gerumo meilės.
Ačiū už kantrybę! |
Forumas 
