Rašau vėl čia. Kartu bandydamas atsakyti į kai kuriuos man užduotus klausimus.

L. Donskis rašė: „Statuso praradimas – baisiau už mirtį Iš tikrųjų visada esama žmonių, kurie labiau už fizinį susidorojimą ar smurtą bijo prarasti savo statusą ir aukštą padėtį visuomenėje. Net ir tie, kurie vardan savo orumo būtų rizikavę savo saugumu ir net gyvybe, pabūgsta prarasti profesiją, statusą ir savirealizacijos galimybę. Visų pirma žmones stingdo baimė tapti niekuo – prarasti savo matomumą, žinomumą ir girdimumą.“

Atkreipkite dėmesį į autoriaus teiginį apie vieną iš populiariausių žmonių baimių; „Statuso praradimas“ !

O dabar citata iš Vikipedijos:

„Vergai darydavo viską, pradedant darbu kasyklose ir baigiant sąskaityba. Turėti vergą graiką, pedagogą (auklėtoją), kuris auklėtų ir mokytų vaikus, buvo garbės reikalas. Vergai vilkėdavo tais pačiais drabužiais kaip ir laisvieji piliečiai...“

O dabar mano pratęsimas, pamąstymui:

Įsivaizduokime prieš kelis tūkstantmečius gyvena labai turtingas, įtakingas Graikijos gyventojas. Jis turi du sūnus ir dvi dukras. Vaikų ugdymui jis turi du pedagogus vergus – vieną mergaitėms, kitą berniukams. Tais laikais vergai „Opelių“ neturėjo, tad jie su savo šeimomis gyvena savo šeimininko rūmuose, jų šeimoms skirtuose kambariuose. Jie nesirūpina nei tų kambarių apšildymu, nei remontu, nei maistu, nei apsirengimu. Visa tai – šeimininko ir (jo pavedimu) kitų jo vergų, atsakingų už tuos reikalus rūpestis. Jų šeimos valgo kartu su jų auklėjamais vaikais, o gana dažnai ir su šeimininkais. Jie kartu su šeimininko vaikais vyksta į pažintines, net gana tolimas ir egzotiškas keliones (ekskursijas). Jie aprūpinami pačiomis geriausiomis tų laikų mokymo priemonėmis, reikiamu sporto, pramogų inventoriumi. Daug ko su šeimininko vaikais vergai kartu moko ir savo vaikus (šeimininkas pats nori, kad tiek jo vergai, tiek jų vaikai nedarytų jam gėdos, elgtųsi kultūringai...).

Tuo labiau, kad ~ šeimininko namų ūkio apskaitininkas jau senas, gal iš kurio pedagogo vaiko išeis jam tinkama pamaina... Vergų vaikai visą laiką netoli savo tėvų, prižiūrimi, aprengti, pamaitinti... Šeimininko vaikai eina ilsėtis – vergui – laisvalaikis... Ten kiekvienam vergui atskiros pareigos, atskiri darbai ~ pagal profesijas.

O dabar paimkime šiandieninį pedagogą (nepatinka – nevadinkime vergu, tegu bus supančiotas karalius). Rytą atsikėlęs skubinai pataiso sau ir vaikams pusryčius, patikrina ar susidėjo į kuprinę knygas ir išskuba mama į vieną, tėtis į kitą darbą. Vaikai, jeigu ne į skirtingas mokyklas, tai bent jau į skirtingas klases, kur per visą dieną nelabai susitiks. Pietums... per ilgąją pertrauką nubėgę nusiperka kokakolos ir kebabą... Tėvai... Gal irgi suspės kur nubėgti papietauti, o gal... tik kavos atsigers...

Atlyginimai... kiek pavyko susitarti su vergvaldžiu (tfu, su darbdaviu). Parėjo po darbo namo, pašto dėžutėje sąskaita už šildymą... validolio tabletė... Atbėga bardamasis kaimynas – virtuvėje jam iš lubų bėga vanduo, prakiuro vamzdis... mažasis sūnus per pertrauką susistumdė su draugais, persiplėšė kelnes, kuo rytoj aprengti išleidžiant į mokyklą... Per tv rodo pamėgtą serialą (pavadinimą įsirašykit patys), o vyras žiūri krepšinio varžybas. Su juo nesusitarsi, šiandien grįžo piktas; „kažkoks durnius“ išlindo sankryžoje nepraleidęs, tad vos išvengė avarijos...

Atmeskite visas išankstines nuostatas, visus įtarinėjimus, ką aš čia jums „noriu įpiršti“. Tiesiog patys sau atsakykite į klausimą, kuris, Jūsų manymu, vergas ar „supančiotas karalius“ laisvesnis? Kuris iš jų daugiau laiko gali skirti savo vaikams, šeimai? Kuriam daugiau rūpesčių dėl namų ūkio?...

Ir vėl pasiremsiu L. Donskiu: „Visų pirma žmones stingdo baimė tapti niekuo – prarasti savo matomumą, žinomumą ir girdimumą.“

Kurį iš mano nupieštų personažų, Jūsų manymu, labiau stingdo ta baimė? Taigi, ir kuris čia labiau priklausomas?

Galų gale, kuris iš jų laisvesnis viešai išreikšti savo požiūrį vienu ar kitu klausimu?...

Taip taip... girdžiu jau: „vėl tas Antanas viską čia hiperbolizuoja, sutirština spalvas. Su vergais vergvaldžiai elgėsi blogiau, nei su savo šunimis“...

Esat protingi. Įsivaizduokite save to senovės vergvaldžio vietoje. Ar jūs norėtumėte, kad vaikai nuo mažens mokytųsi niekinti, žeminti kitus?

O gal geriau tegu mokosi gerbti? Tada daugiau šansų, kad ir mane senatvėje labiau gerbs? O gal manote, kad vergvaldžio vaikai geriau mokysis iš niekinamo ir įžeidinėjamo mokytojo?... Taigi, tikėtina, kad tas protingas senovės laikų turtuolis pats rodys mokytojui pagarbą, pripažinimą, kad iš jo to išmoktų ir jo vaikai.

Kažkada dirbau apskrities socialinių reikalų ir švietimo departamento direktoriumi. Pas mane ne kartą buvo atėję mokytojai, mokytojos skųstis, kad mokyklų vadovai iš jų atvirai žiauriai tyčiojasi, menkina juos vien dėl to, kad kažkokiu klausimu nesutiko su „valdovo“ nuomone, kažkur kažką pasakė kitaip, nei norėjo tas „valdovas“.

Kaip man tai siejasi su aptariamomis šioje e-Akademijoje temomis? Ar mes čia galime paliesti, aptarinėti valstybės valdymo klausimus? Ar nėra nors vienas iš menkiausių šios akademijos tikslų kelti kvalifikaciją jauniems politikams, kurie netolimoje ateityje galėtų garbingai įspirti į... šiandieniniams ramonams, baukutėms, paksams, sacharukams ir garbingai atstovauti mus Lietuvos Seime ar Europos Parlamente?...

O jeigu taip, tai pasakykit, kurio iš dabartinių Seimo ar EP narių kalbas ir raštus mūsų palikuoniai studijuos, žavėsis jais, kaip mes šiandien žavimės Konfucijaus, Senekos, Marko Aurelijaus... išmintimi, įžvalgumu?

Na ir... gal tikrai nekuklus, gal labai akiplėšiškas prašymas: bent patyliukais, užsigesinę šviesą, pakišę galvą po antklode, patys sau prisipažinkit kurio iš mano aukščiau nupieštų mokytojų mokinį šiandien mieliau rinktumėte į Seimą? Kuriam iš jų mieliau patikėtumėte mokyti savo vaikus?...