(čia atsakymas į ginčus kitame forume)

Žaviuosi Jūsų aktyvumu ir neabejinga reakcija į svarbias temas. Negaliu, nebesugebu būti abejingas tokiems dalykams...

Nesinori taip sudėlioti visus atsakymus, gatavai sukramtytus, nes tokį perskaitęs žmogus labai greitai užmiršta. Visai kas kita, kai pats pamąstai, pasikapstai proto užkaboriuose, o jei dar ieškodamas užklysti į kertelę su emocijomis... tada surasto atsakymo jau tikrai ilgai nepamirši!

Storą išminties šaknį iškapstė Rūta:

„Tarkim, vaikui suėjo 7 metai, būtų pats laikas į mokyklą, tai kuo jam užsiimti? Jei nuo mažens nepažins, kas yra disciplina, atsakomybės jausmas, planai, tikslai, visą likusį gyvenimą ir mėtysis...“

Juk čia, ko gero, ir yra baisiausia tiesa, pagrindinė šių dienų vergystės priežastis...

Kaip tėvams sugalvoti, kuo užsiimt vaikui? Mažesniam – įspraudei į rankas barškaliuką, patupdei minkštam manieže, užmovei sauskelnes ir tegu daro „ką nori“, savo viename kvadratiniame metre sintetinio minkšto kalėjimo...

Vėl kažkas sakys „netaktiški, dviprasmiški išsireiškimai“?... Kreipiamės į Vikipediją: „Kalėjimas – pastatas arba jo dalis su izoliuotomis patalpomis nuteistiesiems laisvės atėmimu laikyti“

Suaugęs, mokantis skaityti, naudotis kompiuteriu kalinys, patupdytas už kažkokius nusikaltimus į kalėjimą, šiais laikais gali užsiimti studijomis, gali dalyvauti e-Akademijoje ar žiūrėti filmus apie gamtą, taip plėsdamas savo akiratį už kalėjimo ribų.

O ~ 8mėn. Kūdikis? Apropojo pagal perimetrą savo maniežą du kartus ratu ir pažįsta kiekvieną siūlų mazgelį. Perčiupinėjo manieže įmestus negyvus, plastmasinius žaisliukus... nei mamos, nei gėlelės kvapo. Skonis... koks ten skonis?...

Normalus vaikas, normaliomis sąlygomis GYVENDAMAS per 2-:-3 metus virš 90% spėja susipažinti su pasauliu, kuriame jis gyvena, sužinoti, kas jam svarbiausia gyvenime. Likusiems ~ 100 metų lieka nykstamai maža dalis!

Ir tuos pirmuosius savo gyvenimo metus jis yra dėmesingiausias, imliausias. Jis TROKŠTA pažinimo!

O tėvai... į kalėjimą! ! !  „Paaugsi – sužinosi“...

Vaikas protestuoja, verkia – padavė buteliuką su čiulptuku ir... būk patenkintas. Pasakyti taip, kad tėvai suprastų, nemoka...

Bado streikas! Mama pakviečia gydytoją! Tas per prievartą pripumpuoja vaistų, kad norisi ir kakoti, ir vemti... O nėra iš ko. Reikia patraukti iš to žinduko, kad pilvo neskaudėtų, netampytų...

Mama dėkoja daktarui, kad padėjo, kad „ligos“ praėjo...

Netikite?... Vėl Antanas fantazuoja?...

Siūlau eksperimentą;

„Pailsėkite“ vienas atostogas tokiomis sąlygomis. Plastmasinis (tiek to, tegu bus medinis... nebe maži, galite plastmasių apsupties nebeištverti) maniežas, keli barškaliukai, sauskelnės. Jokių knygų, jokių tv, jokių pokalbių nei telefonu, nei su šeimos nariais... Jie gali tik pačepsėti lūpomis, mirktelti, pasakyti tokius žodelius, kaip „niam niam“, „kaka“, „atiatia“, „caca“, „apapa“...

Na, tegu bus jums palengvinimas; triskart dienoje galėsite sauskelnes pasikeisti patys (vis užsiėmimas), jums tik paduos...

Ir taip mėnesiuką... Ištversit?... O viršus irgi užpintas... neišlipsi... O jeigu pasiūlytų antrą mėnesį tokių atostogų? Duotų trigubą atlyginimą?... Kaip?...

Esu beveik įsitikinęs, kad geriau sutiktumėte nors į konclagerį, kur kasdien iškepa po 5 brolius ir nežinai, kada ateis tavo eilė, bet... kažkas vyksta! KAŽKAS KITAIP, NEI VAKAR! Kartais vėjelis žydinčio sodo kvapo atneša, kartais palynoja... (Čia ~ užuomina Daivai, tvirtinusiai: „Jei jau kalbėti apie asmenybes, tai jų nesužlugdo nei konclageriai, nei mokyklos, nei pikti viršininkai.“)

Teisingai rašo Rūta: „...vaikui suėjo 7 metai, būtų pats laikas į mokyklą, tai kuo jam užsiimti?...“

Būtent! Pačius kūrybiškiausius, pačius svarbiausius asmenybės augimo metus žmogus praleido minkštame karceryje. Negi dabar imsi ir paleisi? Be jokios priežiūros?... Tegu eina į mokyklą... „Vis geriau, nei gatvėse bastytis“...

Kodėl geriau?... Todėl, kad tėvai panašiai gniuždyti, tfu... auginti. Jie jau neįsivaizduoja, kad galima kitaip...

Buvau paruošęs anketas. Apklausiau kelias dešimtis žmonių, nuo 50 iki ~ 75 metų amžiaus. Tiksliai nebeprisimenu, bet kažkur apie 70% jų buvo baigę aukštuosius mokslus. Tų anketų tikslas buvo išsiaiškinti, kiek mokyklose gautų žinių jie panaudojo gyvenime... Nesakysiu rezultatų, nes pravirksit :(...

Kartą paklausiau kelių šaunių, savimi patenkintų, besididžiuojančių savo darbu švietimo skyriaus inspektorių (moterų): „Kada paskutinį kartą naudojotės Pitagoro teorema?“ Moterys susikaupusios stengėsi prisiminti. Pasisiūliau padėti. Sakau: „Gal per vidurinės baigimo egzaminus?“ Visos sutikdamos palinksėjo!

Tada sakau: „Ar jūs suprantate, kad prievartaujate vaikus? Kemšate jiems į galvas tai, ko jiems gal niekada ir neprisireiks!“... O jeigu kada prisireiktų vieno ar kito dalyko, šiandien tai išsiaiškinti užtruktų ne ką ilgiau, nei užtrukau nukopijuoti iš Vikipedijos citatą apie kalėjimą...

Atsakymas: „O ką mes galim padaryti?“...

Apsidairykite!... 50-mečiai mokytojai sunkiai įsisavina elementariausias kompiuterių programas. 4-:-5 metų vaikai gana dažnai parodo mamoms, kur ką spausti, kur vesti pelę. Nors mamos moka skaityti, supranta angliškai, o vaikas net raidžių nepažįsta... (užauginau 5 vaikus, taigi žinau iš patirties)...

Kantriausiems :)

Labai darbštus žmogus 10 metų kasdien stovėjo prie tekinimo staklių, tekino iš plieno vienodas detales. Dirbo sąžiningai, viršydavo užduotis, gaudavo kartais net premijas, garbės raštus „Už gerą darbą“. Kartą susirgo, ilgesniam laikui atsigulė. Detalių reikia. Visi darbštūs žmonės užimti savo darbais. Cecho viršininkas pastatė prie tų staklių tinginį. Tas pusdienį pasidarbavęs pabėgo...

Rytojaus dieną atnešė kumštelių brėžinius. Nuo to laiko šias detales trigubai greičiau ir beveik be broko tekina automatas...

10 savo gyvenimo metų ŽMOGUS (lyg ir sveikas, lyg ir laisvas, lyg ir kūrybiškas... užaugęs minkštam manieže, nepersiskėlęs nė karto kaktos) darė tai, ką geriau ir greičiau už jį gali padaryti primityvi kelių kumštelių valdoma elektrinė mašina!...

Bijau fantazuoti, ar jo vietoje nenusišaučiau...

Ir vėl kažkas priekaištaus, kad filosofuoju, nesiūlau sprendimų...

Sprendimai yra konkretūs, apgalvoti, daugelis patikrinti praktiškai. Bet jiems reikia bent kiek laisvesnių žmonių, sugebančių priimti kiek kitokią mintį, nei iki šiol girdėtos, padaryti kažką kitaip, nei darė iki šiol... O dar kažkas pasijuoks, nebevadins „tikrais vardais“: „tamsta mokytojau“, „pone direktoriau“,„daktare“, „pone ministeri“, „gerbiamas profesoriau“... O ką apie tai rašė gerb. L. Donskis?

„Statuso praradimas – baisiau už mirtį“...

Et... Negi blogai, jei žmogus nori ramiai gyventi? Jeigu jam užtenka tos laisvės? Jeigu jis savęs nevadina vergu?... Pakentės tie vaikai... Ne karo metas...

Ar tikrai turime teisę taip save raminti?... Aš jau nebe...