Apie elgesio logiką

Gyvenimas tikrai įdomus. Jį labai papuošia kartais netikėtai įdomūs susitikimai.

Štai šiandien turėjom neilgą pokalbį su keliais jaunais vyrukais. Nudžiugau išgirdęs gana retą pasakymą, kad vyrai kelia sau tikslus, ieško kelių jų įgyvendinimui.

Puiku! Juk tai reiškia, kad tie vyrukai jau siekia laisvės, gal net pasiryžę sumokėti tinkamą kainą, kad ją pasiektų.

Kalba pakrypsta apie tinklinį marketingą. Vėl maloniai nustebina tai, kad vyrukai kažką apie tai žino, savo tikslus tikisi įgyvendinti būtent tinklinio marketingo keliu... Bet... tik savo sukurtoje tinklinio marketingo kompanijoje! Ir iš karto!

Parodau lankstinuką, skirtą pirmam susipažinimui su tinklinio marketingo idėja, jos esme. Mano pašnekovus sudomina kažkokia lankstinuke aptikta mintis. Jie garsiai dalinasi planais, panaudoti tai savo versle.

Pasiūlau realiai įsijungti į MLM verslą, padalyvauti renginiuose, geriau susipažinti su šios industrijos realybe. Tuo labiau, kad tikrai gana neblogai pažįstu šią veiklos sritį. Kiek man žinoma, prieš įkurdami kažkokią savo MLM kompaniją, jų įkūrėjai visi iki vieno prieš tai aktyviai pasidarbavo kitoje, gerai perkando veiklos „plonybes“.

Net šiandien oficialiai pripažinti šios industrijos pradininkais, Amway kompanijos įkūrėjai Rič De Vos ir Džei Van Andel, prieš tai visą dešimtmetį darbavosi kaip Karlo Rehnborgo įkurtos kompanijos „Nutrilite“ bendradarbiai, pasiekė ten įspūdingų rezultatų. Ir tik tada, kai ši kompanija, dėl kai kurių lyderių konfliktų ėmė griūti, aktyvūs, sėkmingi vyrai įkūrė savo labai sėkmingą kompaniją Amway, užsidirbo gerus pinigus ir nupirkę savo mokytojo kompaniją prijungė ją prie savosios, kaip dukterinę įmonę, taip išgelbėdami perspektyvią (tai tapo  visiems akivaizdu vėliau) įmonę nuo bankroto.

Taigi, kaip minėjau, siūlau aktyviems vyrukams galimybę iš vidaus susipažinti su viena iš perspektyviausių tinklinio marketingo pasaulyje mokymo sistema. Šie iškart ima prieštarauti: „ką, sistema, įsisprausti į rėmus, mokytis?“. Nors prieš tai, kada kalbėjome apie švietimo sistemą, patys ją gynė, įrodinėdami, kad net tokiu atveju, jei vaikai mokomi ir to, ko jiems gyvenime išvis neprisireiks, vistiek jie gauna kažkokią naudą...

Jauni, energingi vyrai, gal perskaitę apie MLM kelias knygeles, teoriškai šiek tiek susipažinę su mūsuose gana nauja ekonomikos sritimi, net planuojantys įkurti savo tinklinio marketingo kompaniją. Bet štai bendrauja su specialistu, jau gana daug metų besigilinančiu į šią sritį ir nemano, kad galėtų kažką naudingo iš jo sužinoti, pasimokyti?...

Kai palyginu jų planus su noru išmokti skraidyti lėktuvu, neįsėdus į jį, nepabandžius pakilti, padedamam instruktoriaus, mano pašnekovai kiek sutrinka, tačiau atrodo dar nesuvirškino to, apie ką kalbėjom.

Kaip po tokių pokalbių patikėti žmonių elgesio logiškumu? Kaip patikėti, kad žmonės elgiasi protingai, apgalvotai?...

Tuo labiau, kad su panašiais dalykais tenka susidurti gana dažnai.

Štai neseniai politiniuose debatuose vienas aktyvesnis, lyg ir daugiau matęs, daugiau patyręs jaunuolis ėmė piktintis, kad partijų senbuviai neįsileidžia jaunimo, bijo konkurentų, o patys „persenę“, nieko nebesugeba...

Beje, tas jaunuolis kalbėjo stipriai jaudindamasis, užsikirsdamas, gana nerišliai. Jam pritardami iš vietos šūkčiojo dar keli drąsesni (matyt) jo bendraamžiai. Kažkuris iš jų piktinosi, jog jiems duodama tik išnešioti agitacinius lapelius ar laikraščius.

Paklausiau, kodėl jie nekalba partijų susirinkimuose, kodėl neparuošia pranešimų, kaip tai daro jų vyresni kolegos, stengdamiesi publikai išaiškinti savo partijų vienokių ar kitokių sprendimų priežastis, tikslus, supažindinti su aktualesniais politiniais įvykiais, įvertinti juos. Juk jūs žymiai geriau mokat dirbti kompiuteriais, susirasti reikiamą informaciją internete, su kuo gana sunkiai sekasi susidoroti šešiasdešimtmečiams jūsų kolegoms.

Vyrukai šiek tiek sutrikę bando aiškinti, kad jiems niekas to neliepė, kad tie „seniai“ geriau moka malti liežuviais...

Štai ir prieinam tą patį grėblį, ant kurio jau lipo ne vienas. Štai ir įsitikinam tautos patarlės „Veršiu nebliovęs jaučiu nebaubsi“ išmintingumu.

Bet daugeliui viskas atrodo kitaip. Jokių pasiuntinukų, jokių rinkiminių komisijų... Įstojau į partiją ir iškart siūlykit į prezidentus. Jeigu išrinks, pasižadu net konstituciją perskaityti (jeigu nepamiršiu)...

Kai pradedi galvoti iš kur tas nelogiškumas, kur to šaknys, pirmiausiai vėl sukirba mintis: „mokykla“! Bet ar daug jaunimas padiskutuoja su tėvais? Ir net nelabai svarbu kokiais klausimais. Kur jaunimas mokosi kultūringai ginčytis, protingai argumentuoti savo vienokius ar kitokius teiginius, pasiūlymus...

Štai ir nusiritam iki tokio lygio argumentų:

– Mane vakar Petras primušė!

– Ar jis turėjo tam priežastį?

– Ne,– jis turėjo vamzdį!...“ :)