|
Konfliktai su gamta?... O gal ir su galva?
Praeidamas pasisveikinu su kaimyne, grėbiančia ką tik nupjautą žolę nuo vejos aplink namą. Ši neslepia nepasitenkinimo, jog va; namas bendras, kiemas bendras (gyvename daugiabutyje), o ji viena su savo vaikais grėbia, tvarko...
Sugrėbtą žolę jos sūnus sukrauna į krepšį ir nuneša į... šiukšlių konteinerį!
Ką tai reiškia, kiek ilgesnėje perspektyvoje?
Buvo gera, derlinga žemė. Žmonės ją išrausė, išdraskė, pastatė didelius namus. Dabar aplink auga žolelė. Niekam ji nemaišytų, vaikai maloniau žaidžia aukštesnėje žolėje, o gal dar ir koks gyvūnėlis rastų nors laikiną prieglobstį. Bet mada... galvos nuskustos (būtų gerai, jei netuščios), skutam ir žolynus visur, kur tas galvas kojos nešioja. Jeigu dar yra kokių naudingų medžiagų likę žemelėje, jas traukia žolių šaknys, rūpestinga, darbšti kaimynė sugrėbia ir į šiukšlių konteinerį.
Taigi, mūsų (ir ne tik) maistui, pavėsiui ir būstui auginti skirti Žemės turtai (ilgesnėje perspektyvoje daug brangesni už auksą ir deimantus), palengva iškeliauja į pačią bjauriausią žmonių sukurtą vietą, kur apnuodijami, sumaišant su plastikais, įvairiais cheminiais nuodais... padaromi netinkamais, reikalaujančiais papildomų resursų jiems išvežti, tvarkyti, saugoti.
Su tom atliekom apnuodijami, subjaurojami dar kiti Žemės plotai...
Įsivaizduokime, kad praėjo dar gal 100 metų. Mūsų namas paseno, sukiužo. Aplink plika „nutrypta“ žemė, žolelė nebeauga (iš kur jai beaugti, jeigu visi medžių lapai, visa ten užaugusi žolė, kuri normaliai sugrįžta į žemę, daro ją puresnę, derlingesnę, iškeliauja į šiukšlynus). Taigi, mūsų vaikaičiai namą nugriauna, žemę išlygina, gal net medelį pasodina. Tas skursta, niekas neauga – dykynė.
Ką darys mūsų vaikaičiai? Ieškos kitos vietos, gražesnės, jaukesnės, derlingesnės, statys namus, pjaus žolę... (toliau žr. pradžią).
Nesinorėtų pyktis su kaimynais, bet... prisidėti prie tokių negerų darbų daugiau, nei jau esu prisidėjęs irgi... sąžinė neleidžia.
Bandau paaiškinti, vienam, kitam, su kuriais dažniau pasikalbame. Kaimynas su piktumais pagrasina nupjauti net ąžuolą, kurį kartu su jo tėvu sodinome po langais, o dabar „nuo jo (ąžuolo!) krintantys sakai „apteršia jo automobilį“...
Kartais jau tikrai pagalvoju, gal tik man vienam čia taip dar vis atrodo, kad ąžuolai sakų negamina. Gal tikrai jau beviltiškai atsilikau nuo „progreso“, nebesuspėju su naujovėmis, su madomis?... |
Forumas 
