Apie gyvenimiškas realijas ir politiką

Prieš kurį laiką Estijoje mirė artimas giminaitis, visai neseniai išėjęs į pensiją. Iki eilinės pensijos liko kelios dienos. Bet estai neturi mūsų keikiamo Kubiliaus, jie moka skaičiuoti... Žmogus mirė, vadinasi jam pensijos nebereikia. Artimieji susimetė iš savo tikrai kuklių santaupų karstui, kuklioms laidotuvėms. Patyliukais patys sau vis burnojo, kad Estijai dar labai toli iki Vokietijos, kur neseniai dalyvavo giminaičio laidotuvėse. Ten, pasirodo, ir pensiją sumokėjo, ir dar papildomai už tris mėnesius, kad žmonėms sunkiu momentu būtų mažiau papildomo galvos skausmo.

Kai po laidotuvių Estijoje gyvenantys giminaičiai įsikalbėjo su atvykusiais iš Lietuvos, tenykščiai stebėjosi, kad pas mus tvarka, kaip Vokietijoje, kad Lietuvoje rūpinamasi žmogumi, kad ne taip, kaip Estijoje, kur vergaujama nejautriems skaičiams, finansams...

Pas mus giriama Estijos valdžia, kaip jie gerai moka tvarkytis... net eurą įsivedė.

Bet kokia kaina?

Kiek tai kainuoja eiliniam žmogui, akis į akį susidūrusiam su sunkumais, su iškylančiomis kasdienėmis problemomis? Kai pamatai tai iš arčiau, pasirodo, ne tiek jau mes ir atsilikę nuo tų estų...

Kodėl mūsų žmonės to nežino?

Kodėl apie tai sužino tik išvykę į užsienius?...

Ar ne todėl, kad Lietuvoje anksčiau bolševikų propagandai tarnavusi ir už tai gerus pinigus gavusi žiniasklaida Kubiliaus vyriausybės buvo apmokestinta, kaip ir visi normalūs Lietuvos piliečiai?...

Ir kada gi pagaliau, tas eilinis „komjaunimo rytmečio“ skaitytojas susivoks, kad pirkdamas šiuos (ir kitus panašaus lygio šmeižikiškus) laikraščius, jis moka savo apgavikams pinigus už tai, kad jį atvirai mulkina, kenkia jam?

Kada išmoksime žygiuoti per gyvenimą atsimerkę?...