Apie neatsakingo politikavimo keliamus rimtus pavojus

Šįvakar (2013.10.03), klausydamas per radiją politikų debatų (jeigu galima taip pavadinti nekultūringą, be jokios pagarbos vienas kitam ir klausytojams, šūkavimą), netyčia gavau atsakymą į dar vieną, šioje laidoje aišku visai nepaliestą klausimą.

Man tapo aišku, kodėl netgi sakykime rimtŏs partijos, gana patyręs ir nekvailas politikas, vos išgirdęs kažkokiu klausimu, kad ir pagrįstą, konstruktyvų savo protingo kolegos (ypač jei mažiau pažįstamo) paprieštaravimą, tuoj užsidega karštai prieštarauti, įrodinėti savo teisumą, lyg tai būtų jo gyvybės ar mirties klausimas. Stengiasi žūt-būt apginti savo, gal dar rimtai nė neapmąstytą „tiesą“. Gal iki to jis pats abejojo, kuris čia variantas teisingesnis, kuris informacijos šaltinis patikimesnis. Ir jeigu jis būtų pirmiau išsakęs priešingą poziciją, tai dabar, su tokiu pačiu užsidegimu, gal net pykčiu gintų visiškai priešingą poziciją.

O esmė, pasirodo, tame, kad žmogus, įpratęs taip visą laiką ginti protingas, racionalias pozicijas prieš populistus, kuriems visai dzin, gerai ar blogai, svarbu, kad įtiktų „runkelinei“ visiškai nesusigaudančiai miniai.

Dar labiau už populistus tą priešiškumą skatina tie politikieriai, kurie savo sąžines pardavę priešiškoms valstybei jėgoms ir veikia tų jėgų valdomi. Taip kasdien bendraujant su užsislėpusiais, angelus vaidinančiais kenkėjais, valstybės priešais, daliai tų sąžiningų žmonių susiformuoja toks lyg ir įgytas politinis instinktas, kad vos tik kas nors ima jam prieštarauti, tuoj jo pasąmonė tą žmogų stato į priešų pozicijas. Na, o nuo priešo jau savo pozicijas reikia ginti visomis galimomis priemonėmis.

O kada žmogus įpranta taip greitai žmones rūšiuoti į savus ir priešus, tai automatiškai įsijungia dar ir papildomi savisaugos refleksai; jis pradeda vis labiau bijoti, kad pats nebūtų savų „nurūšiuotas“ į tuos priešus. Ir čia jau pradeda aiškėti to postsovietinio sindromo baisumas ir klampumas, kurio kai kurias plonybes labai sunku diagnozuoti. Čia jau labai priklauso nuo paties žmogaus praeities.

Kadangi pats esu nuo vaikystės labai užsispyręs žemaitis, o vaikystėje ir jaunystėje dar buvau ir gana karingos, „kampuotos“ prigimties, tai kuo mane kas nors stengdavosi labiau spausti, tuo atkakliau ir su didesniu užsidegimu tam priešindavausi.

Vyresni puikiai prisimena, kaip sovietiniais laikais, o ypač iki ~ aštunto praėjusio amžiaus dešimtmečio, labai visus nuo pat mažens spausdavo, kad būtų spaliukai, pionieriai, vėliau komjaunuoliai. Ir tas spaudimas kai kuriose mokyklose pasiekdavo net tokį lygį, kad net pasitaikydavo mokytojų, kurie didesnius, stipresnius (po du – tris metus vienoje klasėje sėdėjusius) mokinius, o tada tokie tikrai nebūdavo retenybė, skatindavo mušti, skriausti, tyčiotis iš tų nepaklusniųjų.

Pats esu matęs tokias egzekucijas, kai tie „atamanai“ klasėje ant grindų kreida nupiešė kryžių, suklupdė prieš jį kelis berniukus ir mergaites, kurie, jei teisingai prisimenu, per Kalėdas ėjo į bažnyčią, tad nebuvo mokykloje. Patys sustoję aplink tyčiojosi, mušė juos, apmėtė kempinėmis, kreida... Kaip minėjau, vaikystėje buvau gana karingas ir stipriai pasiryžęs savo tiesas ginti be jokių kompromisų, tai tikrai teko nemažai pakentėti ir pačiam. Bet gana greitai pastebėjau, kad tie „egzekutoriai“ aršiausiai puldavo tuos, kuriuos matydavo, kad galima palaužti. Tai suvokęs apsišarvavau dar didesne kantrybe ir užsispyrimu, kad jeigu jaučiuosi esąs teisus, tai jokiu būdu nenusileisiu. Po kurio laiko išpuolių prieš mane sumažėdavo, nes, kaip supratau, tiems teroristams būdavo neįdomu mušti, nesulaukiant geidžiamo rezultato.

Matyt čia suveikdavo ir tai, jog jie pajausdavo mano vidinį stiprumą, mano nepalaužiamą tikėjimą savo teisumu, ir taip, kad ir pravirkdę, įskaudinę mane, bet pasijausdavo nepasiekę norimo rezultato, tad lyg ir pralaimėję. O to juk niekas nemėgsta.

Taip jau gavosi, kad gyvenome su tėvais gana užkampiame kaime, tad iš pradžių ėjau į mažą pradinę mokyklą, kuri buvo arčiausiai. Ją pabaigęs, į aštuonmetę jau ėjau toliau. O vidurinė buvo jau toli, mieste. Taigi, kiekvienoje naujoje mokykloje tekdavo vienaip ar kitaip, vienur ilgiau, kitur trumpiau, įrodinėti savo nepalaužiamumą, kol išsikovodavau savo vienur palankesnes, kitur sunkokai pakenčiamas, bet turbūt geriausias, kokias laikiau įmanomomis, pozicijas. Per tas kovas taip pajaučiau savo vidinę jėgą, pasiryžimą kovoti už savo tiesas ir pozicijas iki pergalės, kad niekas nei jokiais gąsdinimais, nei grasinimais, nei gundymais taip ir neprivertė manęs tapti nei tuo spaliuku, nei pionieriu, nei komjaunuoliu.

Na, o į SSKP jau buvo tik bandymai gundyti įvairiomis privilegijomis, didesnėmis karjeros galimybėmis... Bet mano atsparumo šarvai jau buvo tokie stori, laisvės (bent tokios, maksimalios, kokia tuo metu buvo įmanoma) kaina tokia didelė, kad įveikti manęs tuo klausimu jau niekam nesigavo.

Kadangi iš bendraamžių, o ir iš gerokai jaunesnių sutikti tokių, atsispyrusių tam bolševikiniam buldozeriui, tekdavo labai retai, tai puikiai suprantu, kad tikrai nedaug atsiras pajėgių tai pilnai suvokti, o kartu ir priimti.

Kai 1977m, baigiant KPI (dabartinį KTU), karininkams, mėginusiems mane priversti stoti į komjaunimą, siauresnių ratų pokalbiuose dėsčiau, jog jie mus okupavo ir anksčiau ar vėliau teks iš Lietuvos išsikraustyti, tai kai kurie mano draugai laikė vos ne svaičiojimais.

Labai aiškiai mačiau, kaip keitėsi žmonių elgesys padvelkus gaivesniems realesnės laisvės vėjams. Tie, kurie buvo jau visai patikėję bolševikinėmis idėjomis, priėmę jas, kaip savas, apsipratę su to teikiamomis privilegijomis, kurie bet kokia kaina norėjo išlaikyti status quo, nuėjo, kas su Burokevičiumi, kas su Brazausku, vėliau su Paulausku, Paksu, Uspaskichu... Bet tie, kurie dar išlaikė nors kiek stipresnį stuburą, nors menką laisvės kainos nuojautą, kuo aktyviau sovietiniais laikais buvo įsijungę į tą bolševikinę veiklą, tuo staigiau metėsi į priešingą pusę – tapo aktyviausiais bažnyčių lankytojais, dešiniausiai orientuotais politine prasme, ir aršiausiais tų, kurie kažkaip „ne taip“ pasireiškę, kaltintojais...

Ir va čia jau pradėjo įsijungti tas savisaugos instinktas. Kad tik kas nepalaikytų kairesniu, kad tik neprimintų kažkokių, kad ir vaikystėje nuveiktų „žygdarbių“ „ne toje“ pusėje, kad tik neapkaltintų kolaboravimu okupantams. Žodžiu, kad nepriskirtų priešams, priešingai stovyklai.

Kaip minėjau pradžioje, dirbant sakykim Seime, kelias kadencijas iš eilės, pastoviai kariaujant dėl kartais tikrai labai svarbių pozicijų su tais, kuriems dzin, kuriems svarbu įtikti žiopliausiems, nes jų tarp rinkėjų absoliuti dauguma, tikrai, kaip tenka pastebėti, išsiugdo tas „apkasų sindromas“. Kad tik kas neprimintų kokio praeities paslydimo. Kad tik kas nepriskirtų prie parsidavėlių, priešų. Kad tik nepastatytų „ne į tą“ barikadų pusę.

Ir... kantriausiems skaitytojams

Kodėl tai taip svarbu?

Dabar turbūt vienas iš aktualiausių ir skausmingiausių klausimų Lietuvoje yra Ševrono grasinimai sprogdinti mūsų Žemę.

Tiems, kurie vadovaujasi principu „po manęs nors ir tvanas“, kurie gyvena toliau nuo tų Žemaitijos rajonų... – dzin. Bet tie, kurie suvokia, kad naudos iš tų skalūnų bus labai mažai, kad eilinis žmogelis tos naudos nė nepajus. Kurie pasidomėjo, kurie žino, kad pas mus tie skalūnai visu kilometru giliau nei Amerikoje, kurie šiek tiek suvokia, kiek pabrangsta tas papildomas gręžimo kilometras, puikiai supranta, kad Ševrono vadai irgi moka skaičiuoti. Ir kad jiems labiau rūpi pelnas, nei mūsų vaikų likimai. Ir jeigu jau jie kraustosi čia iš Amerikos, jeigu jie tikisi čia išspausti pelno, kai nelabai jo beišspaudžia Amerikoje, tai nesunku suvokti, kad čia jie tikisi daug sutaupyti saugumo, ekologijos sąskaita.

O jei tiksliau – mūsų sąskaita!

Nenustebau, kad lengvai tuo klausimu savo sąžinę pardavė V. Mazuronis: koks doras ir protingas žmogus stotų į tokį politinį darinį, kaip ta Pakso šaika? Į tokias kompanijas gali eiti arba nesusigaudantys žiopliai, arba trumparegiai sukčiai, kuriems rūpi tik savas kuo pilnesnis pilvas ir kuo greičiau, nes rytoj... gali ir nebereikėti.

Bet tikrai nustebino kai kurių konservatorių nusistatymas „už“.

Kad jie lengvai parsiduotų tikrai nenoriu tikėti (kuo tada betikėti?).

Kai padalyvavau keliuose susitikimuose, tai situacija pasidarė aiškesnė. Žmonės tikrai užsiėmę svarbiais reikalais. O dar tas aukščiau minėtas „apkasų sindromas“.

Vadas, Kubilius – mokytas, protingas žmogus. Netgi fizikas. Tiki juo,– jis geriau žino, ką sako.

Kai viename susitikime trumpai pateikiau kai kuriuos savo paskaičiavimus, tai Kubilius nuo scenos priminė, kad jis fizikas, tai irgi mokąs paskaičiuoti. Tada nebebuvo galimybės pakalbėti, priminti, kad mokėti neužtenka, reikia atrasti laiko ir noro, prisėsti ir paskaičiuoti.

Kitą kartą, kitame susitikime jau lyg ir turėjome galimybės padiskutuoti apie tai rimčiau. Bet va... Aš iš anksto pasiruošiau daugiau medžiagos, kad turėčiau ką parodyti, siekdamas įrodyti tokių gręžimų pragaištingumą. O ponas Kubilius, jau nekalbant apie kai kuriuos bendrapartiečius, kurie mažiau išmano, tad tiki vadu, jie tuoj „į apkasus“... „Kažkoks iš kaimo, gal gazpromo pasamdytas, o gal jų suklaidintas, bet... vistiek iš kitos fronto pusės...“

Tada tikrai buvo skaudoka, kad žmonės, kuriais pasitiki, kuriems nori padėti susivokti situacijoje, apsimeta visažiniais, bet niekaip negali patikėti, kad gali kilti ir tokių klausimų, apie kuriuos jie išmano mažiau, bet kažkas rimčiau įsigilino, gali padėti išsiaiškinti.

Tai va, šio vakaro (tiksliau vakar vakaro, nes kol čia rašiau, jau atėjo ir naktis) tos baisiai negražios šnekos tarp Graužinienės, Uspaskicho, Kirkilo, Kubiliaus, Masiulio ir dar poros žurnalistų, padėjo suprasti, kur čia tas šuo pakastas. Padėjo atrasti tą „apkasų sindromą“.

Kaip su juo kovoti?...

Nežinau.

Greitesnis gal imtų įrodinėti: „rinkime naujus, jaunus politikus, kurie dar nesusirgę tuo „apkasų sindromu“.

Gal dalis teisybės būtų ir tame. Bet kai pamatai kokiame susitikime, kaip elgiasi gana didelė dalis tų jaunų, „daug žadančių politikų“, nesugebančių suregzti normalaus sakinio, tai pagalvoji, kad jiems dar būtų labai sveika nors vieną kitą vasarą paganyti bandą... Labai padeda. Žinau iš patirties...